Jo!
Žmonės, kurie kiekvieną rytą neturėjo būt tam tikroj vietoj ir neturėjo daryt tam tikrų darbų. Žinot, kodėl? Nes tik bedarbiai yra tie žmonės, kurie, vedami noro kažką įrodyt, parodyt, uždirbt pinigų maistui ir gyvenimui apskritai, buvo priversti eit į priekį.
Nes, kai tu bedarbis:
- negali eit į kavinę gert latte už 3 eurus;
- negali vairuot automobilio, nes kuras - brangus, o važinėt po miestą be priežasties - nepadoru;
- negali darytis manikiūro ir pedikiūro, nes "vistiek niekas nemato";
- nes kai tu nori nusipirkt naują rūbą, turi labai gerai apgalvot, kur jį rengsies. Buvimui namuose kuo puikiausiai tinka pižama;
- tavęs visi gaili. Nes nu "Dieve, tai kaip tu tokia (-s) jauna (-as) dabar be darbo"?;
- turi būt pasiruošęs kritikai, kurios sulauksi, kai entuziastingai išpilsi tiradą apie tai, jog "dabar neturi darbo, nes ieškai savęs / galvoji pradėt kažką naujo / esi pasiruošęs priimt iššūkius ir etc".
Bet apie ką aš čia? Praeitą savaitę buvau bedarbe. Lygiai tris dienas. Ta bedarbystė manęs neužčiupo nepasiruošusios - priešingai, tai buvo gerai apgalvotas ir seniai brendęs reikalas. Kai senam darbe pasijauti negalintis nei daugiau duot, nei dar daugiau imt - pats laikas eit lauk. Ir nesvarbu, kad baisu, ir nesvarbu, kad liūdna, bet šituo atveju turi būt savanaudis ir galvot tik apie save. Nes kol lauki rytdienos, nejučia stukteli koks nors apvalus jubiliejus ir supranti, kad kaip sėdėjai ant tos pačios laiptų pakopos, taip niekur ir nepajudėjai.
Iš darbo paprasta yra išeit tada, kai susipyksti su šefu, išrėki visą tiesą jam į akis, trenki durim, pakeliui dar sudaužai dovanų gautą puodelį ir išklyki po kojom pasimaišiusiam kolegai, kad "žinai ką, tu asile, sėdėkit Jūs čia visi ir toliau"! Tada sėdi į automobilį, sukeli debesį dulkių ir parodai VISIEMS JIEMS, kad jie neverti net tavo nago kraštelio.
Realybėj taip nebūna. Realybė yra visiška bitch, nes subuitina ir supaprastina tokį momentą iki paprasto pokalbio, lengvos dokumentacijos, nepilnų dviejų savaičių reikalų pabaigimui ir parašo ant darbo sutarties nutraukimo. Viskas.
Ir tu tampi bedarbiu.
Aišku, dar būna toks graužuliukas krūtinėj (čia tuo atveju, jeigu esi prieraišus), viena kita ašara, nuspausta nejučiom ir, tas pats puodelis, su gražiais kolegų palinkėjimais, kai tik pradėjai dirbt.
Va tada tu tiesiogine prasme išeini "su visam" ir turi pradėt galvot, ką darysi toliau.
Pirmiausia tu kupinas herojiškų minčių, utopiškų svajonių, kurios net girgžda iš nekantrumo, kada išsipildys, tačiau vieną dieną pakėlęs akis pamatai, kad stovi šalia pastato su iškaba "Darbo birža" ir krenti veidu į realybę, nes tau reikia a) socialinių garantijų, b) darbo pasiūlymų, c) bent kažkokių išmokų, kad turėtum bent kažkiek pajamų.
Aš galvoju, kad visas princeses ir princus bent kartą reikėtų nuvest į darbo biržą. Tai puiki vieta, kur nukrenta karūnos, nes lauki eilėj kartu su Vanda, kuri vakar šviežiai gavo mėlynę po akim ir su Algeliu, kuris atėjo su draugų pastiprinimu ir vis periodiškai trukteli kažko iš po skverno. Darbo biržoj tu - tik statistinis vienetas, kuris balansuoja ant 50/50 ribos - arba tave kur nors įdarbins, arba ne.
Ir va tada tu kaip niekada stipriai supranti, kad ten atsidūrei per klaidą ir turi eit į priekį toliau. Bedarbystė - labai geras dalykas, norint pradėt judėt į priekį arba kai apima kažkoks tinguliukas. Nes žiauriai faina nedirbt dvi - tris dienas. Vėliau prasideda kažkokia egzistencinė krizė, kad "laikas kažką daryt".
Aš galvoju, kad kiekvienas išėjimas iš darbo yra savotiškas atskaitos taškas - galimybė padaryt visa ko "restart'ą", suvest galus ir pažiūrėt, ar viską, ką darei iki šiol, darei teisingai. O jeigu ne - pats laikas nulipt nuo tos laiptų pakopos, kurioj užsisėdėjai.
Ir, patikėkit manim, tam nėra geresnio laiko nei dabar.