Namuose labai tylu, tik laikrodis tingiai muša bėgančias minutes. Šiandien paskutinė vasaros diena ir aš apie tai susimąstau tik vakarop, stovėdama prie maximos kasos. Kažkur kampe toks žmonių sambrūzdis, kad akimirką pagalvoju, kad padavė kokios deficitinės dešros ar tortų už nerealią kainą, bet tada pamatau, kad visų jų rankose - spalvoti kardeliai, o veiduose - šypsenos. Ypač šypsosi mažieji pirkėjai - rytoj prasideda toks svarbus jiems gyvenimo etapas, kad jie netelpa kaily ir, garantuotai, prieš užmigdami dar kelis kartus kelsis patikrinti ar rytas dar neatėjo.
Susimąsčiau. Vėl rugsėjo 1-oji. Vėl. Mano mamai rugsėjo pradžioj visada būna liūdna. Liūdna dėl to, kad laikas taip greit bėga, kad praėjo dar viena vasara, kad dienos vėl trumpės, kad prasidės darganos. Ir taip kasmet.
O man, pavyzdžiui, visai negaila vasaros...! :) Nes nu nėra kito tokio magiško, stebuklingo, paslaptingo metų laiko kaip ruduo. Net kai saulės nurudintas blauzdas kiši į storų kelnių klešnę, net kai lengvutes spalvotas sukneles grūdi į spintos gilumą, net kai ryte saulė pabunda kažkokia apsiblausus ar net kai pasipila rudeninis lietus, net tada man norisi klykt iš laimės, šlovint tą spalvotą rudenį ir spardyt po kojom lyg žirnius pabirusius lapus. Ruduo nieko nežada, niekam nekviečia, niekuo negrasina, jis tiesiog užpildo miestų gatves, įsilieja bruzgesiu į kiekvieną kertelę, suskamba mokinių ir studentų juoku skveruose, garuoja karšta arbata termosiniuose puodeliuose, sužydi jurginais, įneša ramybę, susikaupimą ir kažkokia magiją į kiekvieną rytą... Tęsiasi nusitęsia drėgnais voratinkliais, sudygsta miškuose raudonkepuriais raudonikiais, žadina, budina, vilioja, vejasi, sukasi vėjo sūkuriais aaaaa!!!! Rudenį mes vėl įsimylim ir vėl ir vėl, ir iš naujo... Ir taip kasmet.
Ruduo įkvepia, ruduo sužavi.
Ruduo veda iš proto.
Ir vėl.
Susimąsčiau. Vėl rugsėjo 1-oji. Vėl. Mano mamai rugsėjo pradžioj visada būna liūdna. Liūdna dėl to, kad laikas taip greit bėga, kad praėjo dar viena vasara, kad dienos vėl trumpės, kad prasidės darganos. Ir taip kasmet.
O man, pavyzdžiui, visai negaila vasaros...! :) Nes nu nėra kito tokio magiško, stebuklingo, paslaptingo metų laiko kaip ruduo. Net kai saulės nurudintas blauzdas kiši į storų kelnių klešnę, net kai lengvutes spalvotas sukneles grūdi į spintos gilumą, net kai ryte saulė pabunda kažkokia apsiblausus ar net kai pasipila rudeninis lietus, net tada man norisi klykt iš laimės, šlovint tą spalvotą rudenį ir spardyt po kojom lyg žirnius pabirusius lapus. Ruduo nieko nežada, niekam nekviečia, niekuo negrasina, jis tiesiog užpildo miestų gatves, įsilieja bruzgesiu į kiekvieną kertelę, suskamba mokinių ir studentų juoku skveruose, garuoja karšta arbata termosiniuose puodeliuose, sužydi jurginais, įneša ramybę, susikaupimą ir kažkokia magiją į kiekvieną rytą... Tęsiasi nusitęsia drėgnais voratinkliais, sudygsta miškuose raudonkepuriais raudonikiais, žadina, budina, vilioja, vejasi, sukasi vėjo sūkuriais aaaaa!!!! Rudenį mes vėl įsimylim ir vėl ir vėl, ir iš naujo... Ir taip kasmet.
Ruduo įkvepia, ruduo sužavi.
Ruduo veda iš proto.
Ir vėl.