Vieną kartą nuostabioje karalystėje gyveno princesė. Graži princesė, ne šiaip. Gyveno sau neįdomiai ir nuobodžiai tol, kol nesutiko princo. Princas, kaip ir priklauso, atjojo ant balto ilgakarčio žirgo. Ir taip toliau, ir be galo...! Su visais būtinais pasakų atributais - grožiu, nuotykiais, meile, pilimis, drakonais ir amžina meile.... :) Kokia pasaka būtų be princo? Arba princesės? Be pilies, piktos raganos, kerų, burtų, žygių, ledo kalnų, nykštukų, užburtų obuolių ir visų kitų dalykų? Teisingai - pasaka prarastų savo "pasakiškumą". Šiandien kažkaip netyčia pagalvojau, kad realiai taip, kaip pasaka negali egzistuot be visų tų jai privalomų atributų, taip ir mes negalime gyventi be labai paprasto dalyko - stereotipų. Kai iš anksto, tarsi kažkas viduj uždėtų varnelę prie tam tikro dalyko "Options". Tas vyras - žydas, todėl skūpus, apsukrus ir rudaakis, ta graži pana - barakūda, filmas - visiškas šlamštas, restoranas - nevykęs ir taip toliau, ir be galo. Ir net nesvarbu, ar tą žmogų pažįstam, ar filmą matėm ir ar restorane lankėmės bent kartą. Kodėl mes tokie linkę susidaryt nuomonę iš anksto...?
Manau, jog kai kurie stereotipai pas mus ateina savaime su patirtim - tarkim, žiūrėdami į adatą mes žinom, jog ji duria. Arba žiūrėdami į ugnį mes žinom, jog jeigu tiesim delną - ji degins. Nes juk visos adatos duria, o visos liepsnos degina, ar ne? O ar egzistuoja šita taisyklė bendraujant su žmonėm? Kiek metų patirties reikia sukaupti, kad stereotipai pasirodytų teisingi ir apsaugotų mus nuo suklydimų ir neteisingų pasirinkimų? Kodėl vienų žmonių "stereotipų radaras" veikia geriau nei kitų...? O gal čia išvis reikėtų kalbėt ne apie stereotipus, o apie tikėjimą ir pasitikėjimą? Bet gal tie stereotipai ir yra savotiškas saugiklis, kuris mus saugo nuo "neteisingų" žmonių? Juk mes neliečiam adatos pirštu nenorėdami įsidurt, tai gal tuo pačiu mūsų išankstinė nuomonė mus apsaugo nuo neigiamų jausmų, kurie mums sukils kai eilinį kartą įsitikinus, jog buvom teisūs ir tas žmogus - nerimtas/iškrypėlis/melagis/nedoras ir išvis... kvailys? Bet gal iš kitos pusės stereotipai trukdo mums realiai įsivaizduoti aplinką ir suvokti ją savaip? Trukdo turėt savo interpretacijas, kurių nelemtų aplinkinių primetama nuomonė?
Kas geriau - žiūrėt į obuolį ir aiškiai žinot, kad jisai bus rūgštus, ar be išankstinės nuomonės griebt jį, atsikąst ir susiraukt...? Bet juk kitas obuolys gali būt kitokio skonio...?
Man, pavyzdžiui, vienas iš įdomiausių dalykų gyvenime yra gebėjimas natūraliai nustebt, kai tie iš anksto "sustreotipikuoti" žmonės ima ir pasirodo esą šiek tiek kitokie, nei kad maniau. Tokiu atveju visa vidinė žmonių segmentavimo tvarka mano galvelėj susikuičia, persirikiuoja ir pameta tvarką. Stereotipai mušasi, krenta, bėga, griūna, prasideda baisus chaosas. Bet tada dar kartą pažiūri į tą žmogų ir priskiri tą žmogų į kitokių savybių lentynėlę. Smagiausia būna, kai kietuoliai pasirodo esantys bailiai, visiški cinikai - savotiškai rūpestingi, gražuoliai - turintys vieną ar kitą kompleksą, tyleniai - slepiantys kokį nors slaptą talentą, o žmonės, kurie nesišypso - be proto seksualią šypseną. Kartais užtenka vos vieno gesto, žvilgsnio ar poelgio, kad užsitarnautum naują reputaciją ir priverstum tuos, kurie netikėjo įtikėt.
Bet kartais būna priešingai.
***
Šššš. Užmerk akis.
Nekalbėk.
Įsivaizduok pasaulį be stereotipų ir išankstinių nuomonių.
Kurk savo pasaką.
Manau, jog kai kurie stereotipai pas mus ateina savaime su patirtim - tarkim, žiūrėdami į adatą mes žinom, jog ji duria. Arba žiūrėdami į ugnį mes žinom, jog jeigu tiesim delną - ji degins. Nes juk visos adatos duria, o visos liepsnos degina, ar ne? O ar egzistuoja šita taisyklė bendraujant su žmonėm? Kiek metų patirties reikia sukaupti, kad stereotipai pasirodytų teisingi ir apsaugotų mus nuo suklydimų ir neteisingų pasirinkimų? Kodėl vienų žmonių "stereotipų radaras" veikia geriau nei kitų...? O gal čia išvis reikėtų kalbėt ne apie stereotipus, o apie tikėjimą ir pasitikėjimą? Bet gal tie stereotipai ir yra savotiškas saugiklis, kuris mus saugo nuo "neteisingų" žmonių? Juk mes neliečiam adatos pirštu nenorėdami įsidurt, tai gal tuo pačiu mūsų išankstinė nuomonė mus apsaugo nuo neigiamų jausmų, kurie mums sukils kai eilinį kartą įsitikinus, jog buvom teisūs ir tas žmogus - nerimtas/iškrypėlis/melagis/nedoras ir išvis... kvailys? Bet gal iš kitos pusės stereotipai trukdo mums realiai įsivaizduoti aplinką ir suvokti ją savaip? Trukdo turėt savo interpretacijas, kurių nelemtų aplinkinių primetama nuomonė?
Kas geriau - žiūrėt į obuolį ir aiškiai žinot, kad jisai bus rūgštus, ar be išankstinės nuomonės griebt jį, atsikąst ir susiraukt...? Bet juk kitas obuolys gali būt kitokio skonio...?
Man, pavyzdžiui, vienas iš įdomiausių dalykų gyvenime yra gebėjimas natūraliai nustebt, kai tie iš anksto "sustreotipikuoti" žmonės ima ir pasirodo esą šiek tiek kitokie, nei kad maniau. Tokiu atveju visa vidinė žmonių segmentavimo tvarka mano galvelėj susikuičia, persirikiuoja ir pameta tvarką. Stereotipai mušasi, krenta, bėga, griūna, prasideda baisus chaosas. Bet tada dar kartą pažiūri į tą žmogų ir priskiri tą žmogų į kitokių savybių lentynėlę. Smagiausia būna, kai kietuoliai pasirodo esantys bailiai, visiški cinikai - savotiškai rūpestingi, gražuoliai - turintys vieną ar kitą kompleksą, tyleniai - slepiantys kokį nors slaptą talentą, o žmonės, kurie nesišypso - be proto seksualią šypseną. Kartais užtenka vos vieno gesto, žvilgsnio ar poelgio, kad užsitarnautum naują reputaciją ir priverstum tuos, kurie netikėjo įtikėt.
Bet kartais būna priešingai.
***
Šššš. Užmerk akis.
Nekalbėk.
Įsivaizduok pasaulį be stereotipų ir išankstinių nuomonių.
Kurk savo pasaką.