Kaip prasideda visos gražios pasakos apie meilę? Dažniausiai - "kartą gyveno dailus jaunikaitis ir nuostabi princesė"... Toliau veiksmas vystosi daugmaž vienodai - daug atsitiktinumų, daug šypsenų, daug magiškų ir stebuklingų dalykų, pirmi bučiniai ir t.t. Po miškus naujai iškepta porelė jodinėja spalvotais vienaragiais (o gal poniais), geria krištolo tyrumo vandenį iš kalnų šaltinių, prisiekinėja amžiną meilę ir skęsta vienas kito akyse. Galop ateina laikas tobuloms vestuvėms, kuriose elfai neša aukso žiedus, visi miško nykštukai ir fėjos ploja katučių, būriais skraido drugeliai ir trykšta laimės fontanai. O kas būna po to? Po to, lyg savaime, princesės išsitraukia iš spintos baisius chalatus, tam, kad paslėptų iš kažkur atsiradusį celiulitą ant šlaunų, princas po darbo patogiai išsidrebia ant sofos ir atsidaro alaus, užkąsdamas šlapiankės riekute, atsirūgsta (nes kartu juk ir varge, ir džiaugsme), o meilės kupinas frazes pakeičia vienintelis klausimas tą vakarą - "pasišildysi kotletus pats, ar pašildyt man?". Romantiškas jaunikis vis dažniau užmeta akį į kitas princeses ir į meilės šalį atslenka RUTINA.
Jeigu visos pasakos prasideda mano jau minėta fraze, tai kaip dažniausiai jos baigiasi? Jeigu anksčiau frazė "Ilgai ir laimingai" buvo kone aksioma, dabar dažniau iš žmonių aplink girdžiu žodžius - mums niekada nebuvo labai gerai kartu. Aha, nebuvo. Tai girdėjau jau iš kelių savo draugių ir pažįstamų, kurioms nepavyko susikurt savo meilės pasakos su vienu ar kitu princu. Kiekvieną kartą aš šypteldavau, kadangi puikiai prisimindavau jų meilės kupinus atodūsius ir žvilgsnius, stebint savo tuometinį love, glėbiais beriamus komplimentus, slaptas SMS žinutes, drugelius pilve ir laikymąsi už rankų. Tada tai tikrai atrodė meilė! O čia bac - pasirodo niekada nebuvo labai gerai. Kodėl visos meilės istorijos turi tokias skirtingas pabaigas?
Gal čia jau prasideda bėdos su pačiomis princesėmis ir jų gebėjimais (ne)priimti savo princo ir savo meilės istorijos? Juk mes visos norim būt gražios ir jaunos. Amžinai. Ir mylimos, ir geidžiamos. Mes norim širdį draskančios meilės, iš proto varančios aistros, nuolatinio kartojimo kad mes - unikalios, seksualios ir patrauklios, kad - vienintelės? Mūsų norų sąraše tvarkingai išsirikiuoja prioritetai, kuriuose (dažniausiai) telpa tobulas vyras, tobuli namai, tobuli vaikai, tobulas karjera ir taip toliau. Savo mažai lakuotais piršteliais mes po vieną braukiam tuos tikslus, kuriuos pavyko įgyvendinti ir sistemingai užrašom naujus. Bet gal, siekdamos tos tobulybės, mes kartais pamirštam tokiomis būt ir pačios?
Vienas žavus vyrukas man kažkada leptelėjo, kad jo žmona - NUO-BO-DY-BĖ. Taip, būtent taip. Nepamenu, apie ką mes kalbėjom ar diskutavom, bet tai įsipaišė į mūsų pokalbį taip natūraliai, tarsi jis būtų tarstelėjęs "skani kava" arba "geras oras". Ir suprask dabar, kas toj situacijoj kaltas - ar ta žmona tikrai taip įsijautė į namų šeimininkės dvasią, kad visą romantiką paskandino sriubos puode ir gražiai susuko plaukų suktukais? Bet gal pats vyras per daug nepersistengė puoselėdamas ir lepindamas savo retą žiedelį? Nepamenu, ką jam tada pasakiau. Jaučiu, kad sukišau nosį į savo kavos puodelį ir nurijau gurkšnį (spėju jis buvo kartesnis nei visada).
Gal tikrai didžiąja dalimi mes pačios kaltos, kad išsikėlę didžiulius planus ir negalėdamos jų įvykdyti iki galo, prarandam savo pirminį žavesį, valiūkiškumą ir retkarčiais pamirštam, kad šalia esantis vyras kažkada mus taip žadėjo savo spontaniškumu? Ir staiga, užuot buvę dailios ir seksualios, mes tampa nuobodom? Dar, galimas variantas, kad keldamos didžiulius tikslus ir nuolat negavę jų rezultato, mes įprantam būt aukomis ir tomis nesėkmėmis apsistatom tarsi aukščiausia tvirtove, tiesiog pavargę tikėtis? Gal pas mus smegenyse užkoduota, jog suradus savo antrąja obuolio puselę reikia nustot stengtis? Nes juk jeigu kiekvieną dieną badysi striją ant juosmens vyrui prieš akis, jis tikrai vieną dieną ja pamatys. O tada jau - ate, romantinka!
Kas laimi - ar tie, rutinoje paskendę ir vėliavą nuleidę pasidavėliai (jie bent užsitikrina stabilų gyvenimą), ar tie, oriai lekiantys per visuomenę hedonistai?
Kodėl gyvenimas kartu kartais primena lėkimą sportiniu automobiliu vingiuotais kalnų keliukais, kai tiksliai nežinai, ar spėsi įjungt tinkamą pavarą (ar nesulėtinsi eismo), ar posūkyje pasirinksi tinkamą kampą (ir neišlėksi iš trasos) ir ar išvis pasirinkai tinkamą automobilį?
Įdomu, iš tiesų, kurioms princesėms labiau pasisekė. Ar toms, apie kurias skundžiasi vyrai, ar toms, kurioms jie skundžiasi? O gal mes tiesiog per daug galvojam ir laukiam, užuot ėmusios iniciatyvos? Ir gal aukos vaidmenį mes taip pat pasirenkam pačios?
***
Gromuluoja tas mintis susisukus į pledą ir žiūrėdama pro langą, kaip kieme pykstasi kaimynai. Moteris šaukia ant vyro, kad jis ne vietoj pastatė mašiną. Vyras šaukia jai atgal, kad neaiškintų. Jie dar kurį laiką pasirėkauja ir išvažiuoja. Į balkoną ateina mano vyras ir atneša puodelį arbatos. Apkamšo kojų pirštus. Šypsosi. Aš paniurnu, pasitaisau, kad būtų patogiau. Padėkoju. Nusišypsau atgal.
Iš tiesų, tai aš nedarau kotletų. Ir neturiu storo chalato.
Kelis drugelius laikau pasislėpus giliai spintoj, jeigu kartais prireiktų.
Kad, reikalui esant, įpūsčiau rusenančias žarijas.
Bet jos kol kas liepsnoja atvira liepsna.
Ir net nežinau, kam dėl to dėkot - princesei, princui, stebuklų šaliai ar likimui...? :)
Jeigu visos pasakos prasideda mano jau minėta fraze, tai kaip dažniausiai jos baigiasi? Jeigu anksčiau frazė "Ilgai ir laimingai" buvo kone aksioma, dabar dažniau iš žmonių aplink girdžiu žodžius - mums niekada nebuvo labai gerai kartu. Aha, nebuvo. Tai girdėjau jau iš kelių savo draugių ir pažįstamų, kurioms nepavyko susikurt savo meilės pasakos su vienu ar kitu princu. Kiekvieną kartą aš šypteldavau, kadangi puikiai prisimindavau jų meilės kupinus atodūsius ir žvilgsnius, stebint savo tuometinį love, glėbiais beriamus komplimentus, slaptas SMS žinutes, drugelius pilve ir laikymąsi už rankų. Tada tai tikrai atrodė meilė! O čia bac - pasirodo niekada nebuvo labai gerai. Kodėl visos meilės istorijos turi tokias skirtingas pabaigas?
Gal čia jau prasideda bėdos su pačiomis princesėmis ir jų gebėjimais (ne)priimti savo princo ir savo meilės istorijos? Juk mes visos norim būt gražios ir jaunos. Amžinai. Ir mylimos, ir geidžiamos. Mes norim širdį draskančios meilės, iš proto varančios aistros, nuolatinio kartojimo kad mes - unikalios, seksualios ir patrauklios, kad - vienintelės? Mūsų norų sąraše tvarkingai išsirikiuoja prioritetai, kuriuose (dažniausiai) telpa tobulas vyras, tobuli namai, tobuli vaikai, tobulas karjera ir taip toliau. Savo mažai lakuotais piršteliais mes po vieną braukiam tuos tikslus, kuriuos pavyko įgyvendinti ir sistemingai užrašom naujus. Bet gal, siekdamos tos tobulybės, mes kartais pamirštam tokiomis būt ir pačios?
Vienas žavus vyrukas man kažkada leptelėjo, kad jo žmona - NUO-BO-DY-BĖ. Taip, būtent taip. Nepamenu, apie ką mes kalbėjom ar diskutavom, bet tai įsipaišė į mūsų pokalbį taip natūraliai, tarsi jis būtų tarstelėjęs "skani kava" arba "geras oras". Ir suprask dabar, kas toj situacijoj kaltas - ar ta žmona tikrai taip įsijautė į namų šeimininkės dvasią, kad visą romantiką paskandino sriubos puode ir gražiai susuko plaukų suktukais? Bet gal pats vyras per daug nepersistengė puoselėdamas ir lepindamas savo retą žiedelį? Nepamenu, ką jam tada pasakiau. Jaučiu, kad sukišau nosį į savo kavos puodelį ir nurijau gurkšnį (spėju jis buvo kartesnis nei visada).
Gal tikrai didžiąja dalimi mes pačios kaltos, kad išsikėlę didžiulius planus ir negalėdamos jų įvykdyti iki galo, prarandam savo pirminį žavesį, valiūkiškumą ir retkarčiais pamirštam, kad šalia esantis vyras kažkada mus taip žadėjo savo spontaniškumu? Ir staiga, užuot buvę dailios ir seksualios, mes tampa nuobodom? Dar, galimas variantas, kad keldamos didžiulius tikslus ir nuolat negavę jų rezultato, mes įprantam būt aukomis ir tomis nesėkmėmis apsistatom tarsi aukščiausia tvirtove, tiesiog pavargę tikėtis? Gal pas mus smegenyse užkoduota, jog suradus savo antrąja obuolio puselę reikia nustot stengtis? Nes juk jeigu kiekvieną dieną badysi striją ant juosmens vyrui prieš akis, jis tikrai vieną dieną ja pamatys. O tada jau - ate, romantinka!
Kas laimi - ar tie, rutinoje paskendę ir vėliavą nuleidę pasidavėliai (jie bent užsitikrina stabilų gyvenimą), ar tie, oriai lekiantys per visuomenę hedonistai?
Kodėl gyvenimas kartu kartais primena lėkimą sportiniu automobiliu vingiuotais kalnų keliukais, kai tiksliai nežinai, ar spėsi įjungt tinkamą pavarą (ar nesulėtinsi eismo), ar posūkyje pasirinksi tinkamą kampą (ir neišlėksi iš trasos) ir ar išvis pasirinkai tinkamą automobilį?
Įdomu, iš tiesų, kurioms princesėms labiau pasisekė. Ar toms, apie kurias skundžiasi vyrai, ar toms, kurioms jie skundžiasi? O gal mes tiesiog per daug galvojam ir laukiam, užuot ėmusios iniciatyvos? Ir gal aukos vaidmenį mes taip pat pasirenkam pačios?
***
Gromuluoja tas mintis susisukus į pledą ir žiūrėdama pro langą, kaip kieme pykstasi kaimynai. Moteris šaukia ant vyro, kad jis ne vietoj pastatė mašiną. Vyras šaukia jai atgal, kad neaiškintų. Jie dar kurį laiką pasirėkauja ir išvažiuoja. Į balkoną ateina mano vyras ir atneša puodelį arbatos. Apkamšo kojų pirštus. Šypsosi. Aš paniurnu, pasitaisau, kad būtų patogiau. Padėkoju. Nusišypsau atgal.
Iš tiesų, tai aš nedarau kotletų. Ir neturiu storo chalato.
Kelis drugelius laikau pasislėpus giliai spintoj, jeigu kartais prireiktų.
Kad, reikalui esant, įpūsčiau rusenančias žarijas.
Bet jos kol kas liepsnoja atvira liepsna.
Ir net nežinau, kam dėl to dėkot - princesei, princui, stebuklų šaliai ar likimui...? :)