Man lapkričiai - kažkoks mąstymo metas. Ne susikaupimo, ne nusiraminimo, o kaip tik - klausimų radimas ir nesibaigianti atsakymų paieška. Kaip kad vaikystės - o kodėl yra taip ir ne taip, o ne kitaip? Skirtumas tas, kad atsakymai gerokai sudėtingesni, painesni ir gerokai sudėtingiau atrandami. O gal kartais kaip tik - neegzistuojantys...?
Prieš kelias dienas su kolege per pietus buvom maximoj (taip, mes tos standartinės moterys, kurioms gabalėlis cukraus po pietų praskaidrina dieną, pakelia savivertę ir uždega liepsneles akyse hehe). Jau stovėdamos prie kasų pataikėm atsistoti į eilę pas pardavėją, kuri mus aptarnaudama sugebėjo apšaukt mane, o po kolegę dėl to, kad nesugebėjom normaliai perbraukti nuolaidų kortele per skaitytuvą. Sakot, kas čia ypatingo (ne tai, kad nesugebam, o pardavėjos elgesys :)?. Ne, mes nenusiminėm, nesusinervinom ir nesileidom į pykčius, tiesiog nustebom. Pabandžiau teisint pikčiurną sakydama, kad gal ji šiandien ne nuotaikoj, o kolegė kategoriškai pareiškė, kad dirbant tokį darbą negalima rodyt savo charakterio bjaurumo ar, dar baisiau, nuotaikų. Ir aš susimąsčiau - kaip dažnai mes sprendžiam apie įvairius dalykus pagal patį veiksmą, nekreipdami dėmesio į jo priežastį? Juk užtenka iškelt šitą klausimą ir apsidairius aplink vienas paskui kitą pasipila veiksmai, kurie, be abejonės turi visiškai patenkinamą priežastį! Ta pati pardavėja nelaiminga, nes a) jos šefas kvailys; b) jos vyras susirado meilužę; c) jai skauda galvą ir nepadeda vaistai ir tą sąrašą juk galima tęsti be galo, taip ir neišsiaiškinus tikrosios priežasties. BET MES TO NEDAROM! Mes nusprendžiam, jog ta pardavėja tiesiog kvaiša ir pikčiurna, o jai visai ne vieta dirbt kasoj. Lai eina sau susiraukus į mėsos skyrių ir lieja savo apmaudą kimšdama dešreles ir kapodama šonkaulius. O ar pagalvojam, gal kolega, kuris neužsičiaupdamas pasakoja savo gyvenimo istorijas (kurios, bliamba, iš tikro niekam neįdomios) visai ne todėl, kad jam patinka mus nervint, o todėl, kad jis tiesiog neturi su kuo pakalbėt ir tos kelios minutės pokalbių jam atstoja terapiją pas geriausius psichologus? Bet juk taip pagalvojus, dažnai mes ir patys bandom užmaskuot tas priežastis, dėl kurių mes elgiamės vienaip ar kitaip? Ar pripažinimas sau ir kitiems, kad tau skauda, kad negera, kad tu pyksti, kad tave įskaudino, kad tau nepasisekė reiškia tai, kad tu - silpnas žmogus...? Geriau gal tiesiog apšauksi, pasakysi ką nors bjauraus, nuvysi šalin ar dar padarysi ką negražaus. Nes jau geriau būt bjauriu nei kad silpnu.
Taip rimčiau pagalvojus, kiekvienas net mažiausias, menkiausias veiksmelis turi priežastį. Ne visada aiškiai nurodytą, suformuluotą ir įvardintą, bet visada priežastį. Jeigu mes jas visada žinotumėm, gal būtų paprasčiau? Gal taip išvengtumėm iš anksto susidarytų nuomonių, stereotipų, nereikalingų kaltinimų iš operos "aš galvojau, kad tu galvojai", todėl išmečiau tave iš savo gyvenimo. Ha! Aš galvoju, kad išvis pagalvojimas apie priežastį tam tikru atveju yra tarsi savotiška gyvenimo teorija, kurią reik išmokt naudot (čia panašiai kaip savipagalbos knygų "Kaip tapti optimistu" arba "Išmokti vertinti tai, ką turi" metodų taikymas kasdienybėje), nes kartais labai sunku išjungt emocijas ir vadovautis šaltu protu. Ir čia jau negalvoja mąstymas, kad "aš viską žinau geriausiai", nes reik galvot globaliau.
Aš turiu bjaurią kaimynę. Labai. Iš pradžių pykau, nervinausi, erzinausi ją matydama ir kiekvienas prasilenkimas laiptinėj man sukeldavo nervinį priepuolį. Bet vieną dieną aš labai gerai pagalvojau ir nusprendžiau, kad ta kaimynė pikta dėl to, kad a) jos vyras slapta geria alų laiptinėj ir apsimeta, kad to nedaro, b) jos darbas labai sunkus, prastas, mažai apmokamas, o tai savaime iššaukia kitas bėdas, kurios verčia ją pykt ant pasaulio, c) aš jauna, man dar visas mano gražus gyvenimas prieš akis, d) aš turiu daug gražių suknelių, nuostabų vyrą ir plačią šypseną. Nu ir kaip nepyksi? Galvoju apie visus šitus variantus prasilenkdama su pikčiurna ant laiptų ir man iškart geriau.
Tad kitą kartą, kai aš pyksiu ant jūsų ar elgsiuos kaip bjauriai negalvokit, kad Jūs man nepatinkat. Gal aš tiesiog tą dieną nesuvalgiau gabalėlio šokolado. Arba mėnulis pasikeitė. Juk priežasčių aplink mus gali būt tiek daug, tiesa...? :)