Kažkoks keistas tas ruduo. Nors ką ten ruduo, jau beveik žiema. Tik lietaus lašai ant lango kasdien primena, kad, neaišku paveikti globalinio atšilimo ar mūsų susiraukusių veidų, orai išdarinėja visokias nesąmones. Net jeigu ir pats Dievulis ten sėdi kažkur aukštai ir lazdele stumdo debesis, dalydamas gerus ir blogus orus tiems regionams, kurie kokių nusipelnė. Kailiai ir šiltos striukės dar tūno giliai spintoj ir kavinėj aš dar net negeriu karšto vyno, nes dar kažkaip nepadoru. Čia lyg nešiot chanel'io padirbinį - atrodo viskas lyg ir taip, bet tu žinai tą tikrąją teisybę.
Užsikaičiu arbatinuką vandens ir garuojanti jūra užlieja susisukusias arbatžoles. Namai pakvimpa obuolių pyragu ir visata susitraukia iki kelių elementų. Susimąstau.
Jums būna kartais tokių dvejojimų dienų...? Ryte atsikėlus niekaip negalėjau apsispręst, ar čia eit apsipirkinėt, ar būt namuose, ar tvarkytis, ar ne. Tada ėjom pasivaikščiot ir aš vis dvejojau, ką apsirengus. Parduotuvėj kelis kartus sukau ratus, kol sugalvojau ką gaminti pietums. Tada kokį pyragą ruošt. Net atsidarius naują blog'o lapą dar kelis kartus sudvejojau ar noriu rašyt ir ar mano mūza sėdi patogiai įsitaisius ant peties. Tokie dienos dvejojimai atrodo kvaili, juokingi ir visai nesuprantami, bet jie KYLA. Kodėl...? Ar kaltas oras, nuotaika, planetų išsidėstymas ar horoskopas? Kodėl kartais vieni veiksmai sukelia tokias dvejones, kad uj, o kiti leidžia net akimirkos nesudvejoju atsakyt į klausimą, padaryt kažkokį pasirinkimą ar veiksmą. Pasirinkt. O gal tie paprasti, neypatingi dvejojimai iššaukia kitus, rimtesnius, nuo kurių priklauso karjera, gerovė, buitis, santykiai, o gal ne ateitis? Iš tikro tai net nežinau, kas elgiasi geriau - altruistai, visada ir visur laimingi žmonės, kurie vadovaujasi akimirkos būsena, renkasi lengvai ir nesudėtingai, nedvejoja ir nesijaudina, ar tie, kurie kruopščiai dėlioja visus minusus, pliusus ir priežastis, tvarkingai susirašo viską savo įsivaizduojamuose sąmonės knygelėse, įvertina ir, atlikę išsamią analizę, priima sprendimą...? Ar toks kruopštus planavimas apsaugo nuo nesėkmių? Bet kaip tada spontaniškumo teikiamas malonumas? Kaip tas mažas patrakęs velniukas, kuris tūno kažkur mumyse ir karts nuo karto spusteli apdulkėjusį šėlsmo mygtuką kažkur sąmonėj, kad įlietų į kūną šlakelį adrenalino, kad užimtų kvapą, kad priverstų širdį plakt garsiau, kad akimirką atrodytų, jog tuoj griebsi pasaulį ir pasuksi sau reikalinga linkme...? O gal tas mūsų dvejojimas nulemtas kažkokių vidinių reikalų? Na, kažkur pasąmonėj jau aišku, nori tu vieno ar kito dalyko ar ne, bet protas aiškiai tam priešinasi?
Kažkada skaičiau Ruzvelto mintį, kad atliekant kokį nors sprendimą pats geriausias dalykas yra pasirinkt teisingai, antras pagal gerumą dalykas - pasirinkt neteisingai, o pats blogiausias dalykas - išvis nieko nedaryt. Tik bėda tame, kad mes nemėgstam klyst. Čia tarsi stovėtum kryžkelėj, nuo kurios matytų kelios kryptys ir tu tikrai žinotum, jog kelios ir jų geros, o kitos - ne. Kuris iš mūsų išdrįstų pasirinkt blogą kelią? Jaučiu nė vienas. Nes mums visiems reikia sėkmingų pasirinkimų ir krypčių. Tai gal tuos dvejojimus sukelia ir tas sėkmės, laimės siekis? Tai kaip tada žinot ar tavo pasirinkimas garantuos tikrą, garantuotą pasisekimą, o ne vienadienę malonumo iliuziją...? Gal čia laimi tie, kurie nedvejoja?
Hm. Klausimai klausimėliai... Kartais pavydžiu tiems, impulso pagautiems vėjavaikiams, kurie eina, bėga, renkasi, čiumpa, negalvoja, meta, klysta, krenta ir vėl keliasi. Kad pradėtų vėl iš naujo. Šalia tokių visi kiti pasijunta taip, tarsi negyventų. Tarsi jų dvejonių ir baimių persmelkta kasdienybė atrodo tokia pilka ir blyški, palyginus su tų vėjavaikių dienomis, kuriose įvykiai keičiasi lyg vaikiškam kaleidoskope. Bet po to vieną dieną sutinki tą patį vėjavaikį, tik jau be ugnelių akyse. Nes, pasirodo, jiems - irgi ne dzin.
***
Kažkoks Phill McGraw yra sakęs, kad kartais mes pasirenkam teisingus sprendimus. O kartais tiesiog pasirenkam teisingai. Tai vat. Ir kas drįs ginčytis?
Sėkmės (ne)dvejojant, draugai! :)
Užsikaičiu arbatinuką vandens ir garuojanti jūra užlieja susisukusias arbatžoles. Namai pakvimpa obuolių pyragu ir visata susitraukia iki kelių elementų. Susimąstau.
Jums būna kartais tokių dvejojimų dienų...? Ryte atsikėlus niekaip negalėjau apsispręst, ar čia eit apsipirkinėt, ar būt namuose, ar tvarkytis, ar ne. Tada ėjom pasivaikščiot ir aš vis dvejojau, ką apsirengus. Parduotuvėj kelis kartus sukau ratus, kol sugalvojau ką gaminti pietums. Tada kokį pyragą ruošt. Net atsidarius naują blog'o lapą dar kelis kartus sudvejojau ar noriu rašyt ir ar mano mūza sėdi patogiai įsitaisius ant peties. Tokie dienos dvejojimai atrodo kvaili, juokingi ir visai nesuprantami, bet jie KYLA. Kodėl...? Ar kaltas oras, nuotaika, planetų išsidėstymas ar horoskopas? Kodėl kartais vieni veiksmai sukelia tokias dvejones, kad uj, o kiti leidžia net akimirkos nesudvejoju atsakyt į klausimą, padaryt kažkokį pasirinkimą ar veiksmą. Pasirinkt. O gal tie paprasti, neypatingi dvejojimai iššaukia kitus, rimtesnius, nuo kurių priklauso karjera, gerovė, buitis, santykiai, o gal ne ateitis? Iš tikro tai net nežinau, kas elgiasi geriau - altruistai, visada ir visur laimingi žmonės, kurie vadovaujasi akimirkos būsena, renkasi lengvai ir nesudėtingai, nedvejoja ir nesijaudina, ar tie, kurie kruopščiai dėlioja visus minusus, pliusus ir priežastis, tvarkingai susirašo viską savo įsivaizduojamuose sąmonės knygelėse, įvertina ir, atlikę išsamią analizę, priima sprendimą...? Ar toks kruopštus planavimas apsaugo nuo nesėkmių? Bet kaip tada spontaniškumo teikiamas malonumas? Kaip tas mažas patrakęs velniukas, kuris tūno kažkur mumyse ir karts nuo karto spusteli apdulkėjusį šėlsmo mygtuką kažkur sąmonėj, kad įlietų į kūną šlakelį adrenalino, kad užimtų kvapą, kad priverstų širdį plakt garsiau, kad akimirką atrodytų, jog tuoj griebsi pasaulį ir pasuksi sau reikalinga linkme...? O gal tas mūsų dvejojimas nulemtas kažkokių vidinių reikalų? Na, kažkur pasąmonėj jau aišku, nori tu vieno ar kito dalyko ar ne, bet protas aiškiai tam priešinasi?
Kažkada skaičiau Ruzvelto mintį, kad atliekant kokį nors sprendimą pats geriausias dalykas yra pasirinkt teisingai, antras pagal gerumą dalykas - pasirinkt neteisingai, o pats blogiausias dalykas - išvis nieko nedaryt. Tik bėda tame, kad mes nemėgstam klyst. Čia tarsi stovėtum kryžkelėj, nuo kurios matytų kelios kryptys ir tu tikrai žinotum, jog kelios ir jų geros, o kitos - ne. Kuris iš mūsų išdrįstų pasirinkt blogą kelią? Jaučiu nė vienas. Nes mums visiems reikia sėkmingų pasirinkimų ir krypčių. Tai gal tuos dvejojimus sukelia ir tas sėkmės, laimės siekis? Tai kaip tada žinot ar tavo pasirinkimas garantuos tikrą, garantuotą pasisekimą, o ne vienadienę malonumo iliuziją...? Gal čia laimi tie, kurie nedvejoja?
Hm. Klausimai klausimėliai... Kartais pavydžiu tiems, impulso pagautiems vėjavaikiams, kurie eina, bėga, renkasi, čiumpa, negalvoja, meta, klysta, krenta ir vėl keliasi. Kad pradėtų vėl iš naujo. Šalia tokių visi kiti pasijunta taip, tarsi negyventų. Tarsi jų dvejonių ir baimių persmelkta kasdienybė atrodo tokia pilka ir blyški, palyginus su tų vėjavaikių dienomis, kuriose įvykiai keičiasi lyg vaikiškam kaleidoskope. Bet po to vieną dieną sutinki tą patį vėjavaikį, tik jau be ugnelių akyse. Nes, pasirodo, jiems - irgi ne dzin.
***
Kažkoks Phill McGraw yra sakęs, kad kartais mes pasirenkam teisingus sprendimus. O kartais tiesiog pasirenkam teisingai. Tai vat. Ir kas drįs ginčytis?
Sėkmės (ne)dvejojant, draugai! :)