Kaip manai, nuo ko priklauso, kiek tu ar koks kitas žmogus užtruks mano gyvenime ir kaip labai bus man svarbus? Nuo aplinkybių? Ar labiau nuo norų? O gal nuo jausmų? Kodėl vienus žmones mes atžagaria ranka išbraukiam iš savo gyvenimo, surenkam visus atsiminimus, kurie susiję su jais ir uždegam didelį inkvizicinį laužą visiems jiems sudeginti? O dėl kitų einam iš proto, nuolatos galvojam, teisinam jų kvailus poelgius, supykstam, atleidžiam ir sekam iš paskos lyg nuolankūs šuneliai...? Dievaži, apie tą priklausomybę galima būtų rašyt ištisas knygas.
Atrodo, kad smegenys puikiai suvokia, jog nereikia tau to žmogaus - nereikia. Bet ne, kūnas tarsi priklausomas nuo kažkokių slaptų gijų eina į priešingą pusę tam, kad dar bent vieną kartelį vėl ir vėl pabūtų kartu. Kad juoktųsi, ką ten juoktųsi - kvatotųsi skardžiu balsu iš šmaikščių užuominų, kad lydėtų sustingusiu žvilgsniu kiekvieną žingsnį, kad įsižiūrėtų į akis ir pamatytų jose milijonus dalelių, kurių visuma atima protą, nuverčia kalnus ir iššaukia minią į karą.
Pasakytum "Eik sau! Palik mane", bet žodžiai skaudžiu gniutulu užstringa kažkur ties gerkle, ir prasiveržia tik lakonišku "Dar pabūk, ką?".
Ir kaip tu išmesi tokį žmogų, kuris tavy sukelia uraganus, iš savo gyvenimo...? Ne, niekaip.
Ar turi tokį žmogų, nuo kurio tu paprasčiausiai priklausai? Žmogų, kuriam pakvietus tave kartu eit į pasaulio kraštą tarstelėtum tik vieną žodį - "Gerai"...?.
Sako, kad tokios priklausomybės blogai. Net labai. Tokiu atveju tu prarandi savąjį "Aš", prarandi savo unikalumą, savarankiškumą, tampi nebeįdomus nei sau nei kitiems. Bet kodėl tie priklausymai kartais būna tokie malonūs? Man, pavyzdžiui, patinka retkarčiais pasiguost kam nors kad negaliu išsirinkt kokią suknelę pirkt - raudoną su baltais taškučiais ar baltą su raudonais. Arba paskambint Jam per kokį nors verslo susitikimą ir pasakyt, kad "aš galvojau, kad pamečiau savo rūžavą šalikėlį, bet pasirodo, kad radau!". Arba vidury nakties rašyt draugei ir klaust, kuri pavardė jai gražesnė - su -ė ar su -ienė...?. Arba skambint mamai ir klaust, kaip išvirt sriubą iš tų pusiau skeltų žirnių. Arba kas pusvalandį klaust užsiėmusio kolegos "Ką darai?" ir išgirst tą patį atsakymą vien tam, kad na taip tiesiog linksmiau. Bet gal tai, kad turiu kam pasakyt tokius kvailus ir nereikšmingus dalykus reiškia tai, kad kažkam jie tikrai yra reikšmingi...?
***
Aš: - Zuikeli, noriu povo.
Jis: - Gerai, Linute, turėsim.
Aš: - Kada?
Jis: - Nu kai turėsim bent jau dvarą. Gerai?
Aš: - Aha, gerai.
****
Ir ramu Gal kartais iki pilnos laimės užtenka to vieno vienintelio atsakymo?
Man visiškai negėda pripažint, jog kai kurie iš Jūsų - mano priklausomybės.
Patinka man.
Atrodo, kad smegenys puikiai suvokia, jog nereikia tau to žmogaus - nereikia. Bet ne, kūnas tarsi priklausomas nuo kažkokių slaptų gijų eina į priešingą pusę tam, kad dar bent vieną kartelį vėl ir vėl pabūtų kartu. Kad juoktųsi, ką ten juoktųsi - kvatotųsi skardžiu balsu iš šmaikščių užuominų, kad lydėtų sustingusiu žvilgsniu kiekvieną žingsnį, kad įsižiūrėtų į akis ir pamatytų jose milijonus dalelių, kurių visuma atima protą, nuverčia kalnus ir iššaukia minią į karą.
Pasakytum "Eik sau! Palik mane", bet žodžiai skaudžiu gniutulu užstringa kažkur ties gerkle, ir prasiveržia tik lakonišku "Dar pabūk, ką?".
Ir kaip tu išmesi tokį žmogų, kuris tavy sukelia uraganus, iš savo gyvenimo...? Ne, niekaip.
Ar turi tokį žmogų, nuo kurio tu paprasčiausiai priklausai? Žmogų, kuriam pakvietus tave kartu eit į pasaulio kraštą tarstelėtum tik vieną žodį - "Gerai"...?.
Sako, kad tokios priklausomybės blogai. Net labai. Tokiu atveju tu prarandi savąjį "Aš", prarandi savo unikalumą, savarankiškumą, tampi nebeįdomus nei sau nei kitiems. Bet kodėl tie priklausymai kartais būna tokie malonūs? Man, pavyzdžiui, patinka retkarčiais pasiguost kam nors kad negaliu išsirinkt kokią suknelę pirkt - raudoną su baltais taškučiais ar baltą su raudonais. Arba paskambint Jam per kokį nors verslo susitikimą ir pasakyt, kad "aš galvojau, kad pamečiau savo rūžavą šalikėlį, bet pasirodo, kad radau!". Arba vidury nakties rašyt draugei ir klaust, kuri pavardė jai gražesnė - su -ė ar su -ienė...?. Arba skambint mamai ir klaust, kaip išvirt sriubą iš tų pusiau skeltų žirnių. Arba kas pusvalandį klaust užsiėmusio kolegos "Ką darai?" ir išgirst tą patį atsakymą vien tam, kad na taip tiesiog linksmiau. Bet gal tai, kad turiu kam pasakyt tokius kvailus ir nereikšmingus dalykus reiškia tai, kad kažkam jie tikrai yra reikšmingi...?
***
Aš: - Zuikeli, noriu povo.
Jis: - Gerai, Linute, turėsim.
Aš: - Kada?
Jis: - Nu kai turėsim bent jau dvarą. Gerai?
Aš: - Aha, gerai.
****
Ir ramu Gal kartais iki pilnos laimės užtenka to vieno vienintelio atsakymo?
Man visiškai negėda pripažint, jog kai kurie iš Jūsų - mano priklausomybės.
Patinka man.