Sekmadienio vakarai turi būt ramūs, šilti ir jaukūs.
Naminiai, kvepiantys obuolių pyragu ir moliūgų sriuba. Kai kojas šildo vilnonės močiutės numegztos kojinės, sielą - mieli širdžiai žodžiai. Žodžiai...? Apie ką mes čia?
Ar kartais nesusimąstai, jog kiekvieną dieną, kiekvienam žingsny mus supa dideli ir maži melai...?
Ar nepagalvoji, kaip dažnai mes meluojam visiems aplink, o gal net ir sau? O taip, išpūti akis, papūti lūpas ir rėkte išrėki - "Na jau aš tai nekenčiu melagių!". Šypsausi. Sakau - taip, tikiu. Ir žinau, kad meluoju. O tu žiūri į mane ir meluoji. Irgi.
Netiki? Kaip prasideda tavo rytas? Klakt klakt skamba tavo žadintuvas (o gal džyyyrrr, o gal tik tak - nežinau, kokia melodija skamba tavo miegamajam) - tu keliesi iš lovos ir DĖMĖSIO! Prasideda tavo melų diena! Pirma mintis - labas rytas, kokia šauni diena, taip trokštu kuo greičiau keliauti į savo mylimą darbą ir nuversti jeigu ne kalvas, tai visus kalnus! Ir visai nesvarbu, jog tu daug mieliau lįstum atgal į šiltus patalus, apkabintum minkštą vyro nugarą ir ramiai sau miegotum mažiausiai pusę dienos. Mylimą darbą? Tu rimtai? tą darbą tu pamilsti tik vieną dieną per mėnesį, kai vadovybė tau išmoka algą... Na gi, kas toliau? Stiklinė morkų sulčių ir dubenėlis dribsnių? Neee, nuo rytojaus! Šiandien - puodelis kavos ir paskubom suteptas sumuštinis. Taaaaip, tada - plaukų tiesinimas (neduok die jie styros į visas puses ir kas nors pamatys natūralias garbanas), makiažas (niekam nevalia pamatyt tavo nelygios odos ir trumpų blakstienų), sijonas, švarkelis (būtinai tas, kuris neišverčia tavo "gelbėjimosi ratų" ir lieknina), patogūs batai (su kuriais tau dega pėdos, bet jie atrodo be proto seksualiai). Sveikinu, madam dienai pasiruošus! Man vardinti toliau? Dienos vaidmenys - miela, draugiška, paslaugi kolegė, įdomi pašnekovė, kantri klausytoja, sveikuolė pietų valgytoja, atsakinga kruopštuolė ir planuotoja. Taip, ačiū, žinoma, gerai! Ar pavargai? NE! Ar turi pastebėjimų? NE, viskas gerai! Ar galėtum padaryti šitą, aną ir dar tą darbą? Taip tai taip taip...! :)
Kažkoks fikcijų pasaulis, ne kitaip.
Tik grįžus į namus, nuspyrus tuos nepatogius batus į kampą, išsidrėbus ant sofos, nutrynus akių tušą į juodus ratilus po akim tu pabaigi tą dienos spektaklį ir atsirėmus į savo vyro/sugyventinio/meilužio petį pagaliau grįžti į save. Welcome back, my darling... O gal vaidmenys nesibaigia ir namuose...?
Kartais nesuprantu, kodėl mes visi taip mėgstam melą. Gal mums nuo vaikystės diegiamas "sėkmės" genas, pagal kurį vertinamas kiekvienas protingas, apgalvotas, sėkmingas įvykis, poelgis, finansiškai stabili, aprūpinta ateitis...? Maža to, visi ne tik patys nori būt gražūs, stilingi, turtingi, patrauklūs, tvarkingi, atsakingi savo likimo kalviai, bet ir šalia esančius žmones nori matyti būtent tokiais...? Taip atsiranda tobulų vyrų/žmonų/tėvų/vaikų ikonos, kurios garbinamos ir šlovinamos kol, dievaži, neišaiškėja mirtina tiesa.
Tada griūna smėlio pilys, nes, o Dieve, paaiškėja, jog visų gyvenime yra lentynėlė tam, kas gražu ir tam, kas nelabai. Nes visgi nelabai įsivaizduojamas gyvenimas su ta vienintele, gražių dalykų lentynėle.
O gal nesugebėjimas priimti nelabai gražių dalykų yra silpnumo ženklas ir siekis atrodyti geresniu, nei kad esi iš tiesų - savotiška savipagalba...?
Nežinau tiksliai, ir, manau, kad nežinai ir tu.
Pamelavus sau, matyt, viskas atrodo paprasčiau.
Tarsi eitum miegot ir įteigtum sau, kad ryte viskas bus kitaip.
Bet ateina rytas ir tu vėl iš naujo meluoji sau.
Naminiai, kvepiantys obuolių pyragu ir moliūgų sriuba. Kai kojas šildo vilnonės močiutės numegztos kojinės, sielą - mieli širdžiai žodžiai. Žodžiai...? Apie ką mes čia?
Ar kartais nesusimąstai, jog kiekvieną dieną, kiekvienam žingsny mus supa dideli ir maži melai...?
Ar nepagalvoji, kaip dažnai mes meluojam visiems aplink, o gal net ir sau? O taip, išpūti akis, papūti lūpas ir rėkte išrėki - "Na jau aš tai nekenčiu melagių!". Šypsausi. Sakau - taip, tikiu. Ir žinau, kad meluoju. O tu žiūri į mane ir meluoji. Irgi.
Netiki? Kaip prasideda tavo rytas? Klakt klakt skamba tavo žadintuvas (o gal džyyyrrr, o gal tik tak - nežinau, kokia melodija skamba tavo miegamajam) - tu keliesi iš lovos ir DĖMĖSIO! Prasideda tavo melų diena! Pirma mintis - labas rytas, kokia šauni diena, taip trokštu kuo greičiau keliauti į savo mylimą darbą ir nuversti jeigu ne kalvas, tai visus kalnus! Ir visai nesvarbu, jog tu daug mieliau lįstum atgal į šiltus patalus, apkabintum minkštą vyro nugarą ir ramiai sau miegotum mažiausiai pusę dienos. Mylimą darbą? Tu rimtai? tą darbą tu pamilsti tik vieną dieną per mėnesį, kai vadovybė tau išmoka algą... Na gi, kas toliau? Stiklinė morkų sulčių ir dubenėlis dribsnių? Neee, nuo rytojaus! Šiandien - puodelis kavos ir paskubom suteptas sumuštinis. Taaaaip, tada - plaukų tiesinimas (neduok die jie styros į visas puses ir kas nors pamatys natūralias garbanas), makiažas (niekam nevalia pamatyt tavo nelygios odos ir trumpų blakstienų), sijonas, švarkelis (būtinai tas, kuris neišverčia tavo "gelbėjimosi ratų" ir lieknina), patogūs batai (su kuriais tau dega pėdos, bet jie atrodo be proto seksualiai). Sveikinu, madam dienai pasiruošus! Man vardinti toliau? Dienos vaidmenys - miela, draugiška, paslaugi kolegė, įdomi pašnekovė, kantri klausytoja, sveikuolė pietų valgytoja, atsakinga kruopštuolė ir planuotoja. Taip, ačiū, žinoma, gerai! Ar pavargai? NE! Ar turi pastebėjimų? NE, viskas gerai! Ar galėtum padaryti šitą, aną ir dar tą darbą? Taip tai taip taip...! :)
Kažkoks fikcijų pasaulis, ne kitaip.
Tik grįžus į namus, nuspyrus tuos nepatogius batus į kampą, išsidrėbus ant sofos, nutrynus akių tušą į juodus ratilus po akim tu pabaigi tą dienos spektaklį ir atsirėmus į savo vyro/sugyventinio/meilužio petį pagaliau grįžti į save. Welcome back, my darling... O gal vaidmenys nesibaigia ir namuose...?
Kartais nesuprantu, kodėl mes visi taip mėgstam melą. Gal mums nuo vaikystės diegiamas "sėkmės" genas, pagal kurį vertinamas kiekvienas protingas, apgalvotas, sėkmingas įvykis, poelgis, finansiškai stabili, aprūpinta ateitis...? Maža to, visi ne tik patys nori būt gražūs, stilingi, turtingi, patrauklūs, tvarkingi, atsakingi savo likimo kalviai, bet ir šalia esančius žmones nori matyti būtent tokiais...? Taip atsiranda tobulų vyrų/žmonų/tėvų/vaikų ikonos, kurios garbinamos ir šlovinamos kol, dievaži, neišaiškėja mirtina tiesa.
Tada griūna smėlio pilys, nes, o Dieve, paaiškėja, jog visų gyvenime yra lentynėlė tam, kas gražu ir tam, kas nelabai. Nes visgi nelabai įsivaizduojamas gyvenimas su ta vienintele, gražių dalykų lentynėle.
O gal nesugebėjimas priimti nelabai gražių dalykų yra silpnumo ženklas ir siekis atrodyti geresniu, nei kad esi iš tiesų - savotiška savipagalba...?
Nežinau tiksliai, ir, manau, kad nežinai ir tu.
Pamelavus sau, matyt, viskas atrodo paprasčiau.
Tarsi eitum miegot ir įteigtum sau, kad ryte viskas bus kitaip.
Bet ateina rytas ir tu vėl iš naujo meluoji sau.