Žinot, o kartais aš bijau pažiūrėt tiesai į akis.
Užsicukruoji sielą, aptemdai akis rožiniais akiniais, įkalbi sąžinę tikėt spalvotais debesėliais ir tuo, kad viskas - miela, gražu, žavu ir pūkuota. Kad visi vaikai tiki Kalėdų seneliais, kad žmonės meluoja, nes nori apsaugot nuo visokių blogumų, kad karai vyksta tik griaunant namus, bet nežudant ištisų kaimų bei miestelių ir kad ten, kažkur aukštai ant puraus debesėlio sėdi senas senas dievulis ir didelėm akim stebi viską, kas vyksta. Ir užteks jam vieną dieną bakstelėt lazda, ir pasaulis pasidarys toks vėl gražus gražus, kaip kad panašiai po pirmo tvano - visi mes išlauksim tą baisią dieną ir vėl gyvensim lyg niekur nieko. Tuo tarpu blogiečiai degs pragare. Visi.
Damn.
Jeigu galima būtų įasmenint visus jausmus, tiesą geriausiai atitiktų moteris. Aukšta, liekna, raudona suknele vilinti, šviesiomis garbanomis purenanti savo išpuoselėtus plaukus ir ilgais lakuotais nagai papuoštais pirštai gniaužianti cigarilę su kandikliu. Ir juokas. Skardus, garsus, viliojantis ir garsiai bylojantis kažką panašaus į "heh, žemės ti kirmėliukai, tik AŠ, AŠ geriausiai žinau kaip yra iš tiesų".... Mes visi pripratę, auklėti ir išauklėti, kad geriausias mūsų draugas yra tiesa, kadangi su melu mums ne pakeliui. Melas - blogis, niekšas ir meluoja tik blogi žmonės. Taip, tiesa kartais būna išganymas, kai reikia įsitikint tam tikrais dalykais, kurie yra malonūs, geri, tikri ir neišgalvoti. Kai reikia apsaugot tuos, kurie nekalti ir nuteist tuos, kurie kalti. Kai pripažįsti, kad suklydai arba, atvirkščiai, parodai, kad buvai teisus. O kaip tada visi kiti atvejai...? Kai ta prakeikta kalė koketiškai kvatoja tau į veidą ir vaidenasi kiekvienam žingsny, kad sumenkintų, pajuoktų, pasišaipytų....? Kad pasakytų tau, ką ten pasakytų, tiesiog išklyktų tau į veidą, koks silpnas, kvailas ar bailys tu esi.
Kad bijai daryt kažką, ko labai nori, bet nedrįsti.
Kad bijai sau pripažint, kad tau jau nebegera nuo visų tų cukruotų vatų, meilinimuisi ir kitokio briedo.
Kad paprasčiausiai pavargai.
Ar kad bijai būt laimingas.
Aš ir sakau - norint tiesai pažiūrėt į akis reik drąsos.
Fuck that.
Užsicukruoji sielą, aptemdai akis rožiniais akiniais, įkalbi sąžinę tikėt spalvotais debesėliais ir tuo, kad viskas - miela, gražu, žavu ir pūkuota. Kad visi vaikai tiki Kalėdų seneliais, kad žmonės meluoja, nes nori apsaugot nuo visokių blogumų, kad karai vyksta tik griaunant namus, bet nežudant ištisų kaimų bei miestelių ir kad ten, kažkur aukštai ant puraus debesėlio sėdi senas senas dievulis ir didelėm akim stebi viską, kas vyksta. Ir užteks jam vieną dieną bakstelėt lazda, ir pasaulis pasidarys toks vėl gražus gražus, kaip kad panašiai po pirmo tvano - visi mes išlauksim tą baisią dieną ir vėl gyvensim lyg niekur nieko. Tuo tarpu blogiečiai degs pragare. Visi.
Damn.
Jeigu galima būtų įasmenint visus jausmus, tiesą geriausiai atitiktų moteris. Aukšta, liekna, raudona suknele vilinti, šviesiomis garbanomis purenanti savo išpuoselėtus plaukus ir ilgais lakuotais nagai papuoštais pirštai gniaužianti cigarilę su kandikliu. Ir juokas. Skardus, garsus, viliojantis ir garsiai bylojantis kažką panašaus į "heh, žemės ti kirmėliukai, tik AŠ, AŠ geriausiai žinau kaip yra iš tiesų".... Mes visi pripratę, auklėti ir išauklėti, kad geriausias mūsų draugas yra tiesa, kadangi su melu mums ne pakeliui. Melas - blogis, niekšas ir meluoja tik blogi žmonės. Taip, tiesa kartais būna išganymas, kai reikia įsitikint tam tikrais dalykais, kurie yra malonūs, geri, tikri ir neišgalvoti. Kai reikia apsaugot tuos, kurie nekalti ir nuteist tuos, kurie kalti. Kai pripažįsti, kad suklydai arba, atvirkščiai, parodai, kad buvai teisus. O kaip tada visi kiti atvejai...? Kai ta prakeikta kalė koketiškai kvatoja tau į veidą ir vaidenasi kiekvienam žingsny, kad sumenkintų, pajuoktų, pasišaipytų....? Kad pasakytų tau, ką ten pasakytų, tiesiog išklyktų tau į veidą, koks silpnas, kvailas ar bailys tu esi.
Kad bijai daryt kažką, ko labai nori, bet nedrįsti.
Kad bijai sau pripažint, kad tau jau nebegera nuo visų tų cukruotų vatų, meilinimuisi ir kitokio briedo.
Kad paprasčiausiai pavargai.
Ar kad bijai būt laimingas.
Aš ir sakau - norint tiesai pažiūrėt į akis reik drąsos.
Fuck that.