Ką tu darai, kai tavo padangę aptraukia niūrūs debesys, pro kuriuos neprasiskverbia nė spindulėlis šviesos...? Kai sunervina draugas / vyras / žmona / tėvai / bendradarbiai etc? Kai iš įtampos spiegia ausyse, o rankos dreba it pašėlę? Kai atrodo, jog visas pasaulis susivienijo prieš tave ir atakuoja tave nesibaigiančia nesėkmių lavina? Pyksti...? Verki...? Kaltini kitus...? Kas tokiu atveju padeda geriausiai? Kitų žmonių išsakytas gailestis, sukoncentruotas į tris stebuklingus žodžius "Viskas bus gerai"? Bet ar tai iš tiesų padeda...?
Tarkim aš nemoku guost. Turiu tokią bjaurią savybę, kad labai nemėgstu silpnų žmonių. Dievaži, aš tikrai norėčiau būt jautruolė, kuri glostytų vargšelių silpnųjų galveles ir šnabždėtų į jų mažas ausytes saldžius paguodos žodžius. Bet juk žmogaus paguoda yra savotiškas pripažinimas, kad "na žinok taip, tau tikrai nesiseka". Nemanai? Žinoma, lengviausia yra paguost. Daugmaž - na, pakalbėjom, išklausiau, dabar jau užteks. Hehe... :) Tokiais atvejais aš neguodžiu, o, geriausiu atveju, pasiūlau sarkastiškus pastebėjimus. Savotiškas mano silpnųjų engimas, šalinimasis ir sarkazmas veikia tarsi savotiški vaistai, kuriais aš bandau tuos silpnuosius "išgydyt" nuo jų silpnumo - tarsi nusikratyt tą kvailą požiūrį, kad "dabar jau viskas" arba kad "o Dievuli, kaip man nesiseka". Nes juk viskas prasideda nuo minčių, ar ne...? O kaip gali sektis, jeigu sąmonėje esi užprogramavęs nevykėlio programą ir nuolatos ja seki m?
Lengviausia yra pasiguost, sulaukt paguodos ir dar kartelį palinguot galva tvirtinant, kad "tas pasaulis toks neteisingas". Arba kad "tie žmonės - tokie asilai". Bet ar ne tam didūs dėdės rašo lozungų pilnas knygas, ištisos tautos jas skaito ir cituoja, kad įkvėptų, paguostų, pakeltų nukritusius ir paskatintų juos išdidžiai sutikti gyvenimo negandas hoho....? Bull shit... :)
TAIP. Žiauru, baisu ir negailestinga. Bet geriau nebūkit silpni. Nes tik stipriausi užkopė į Everestą, išskrido į mėnulį, padarė didžiausius atradimus ir užkariavo šalčiausias širdis. O juk mes tokie, ar ne...? HoHo. :)
Tarkim aš nemoku guost. Turiu tokią bjaurią savybę, kad labai nemėgstu silpnų žmonių. Dievaži, aš tikrai norėčiau būt jautruolė, kuri glostytų vargšelių silpnųjų galveles ir šnabždėtų į jų mažas ausytes saldžius paguodos žodžius. Bet juk žmogaus paguoda yra savotiškas pripažinimas, kad "na žinok taip, tau tikrai nesiseka". Nemanai? Žinoma, lengviausia yra paguost. Daugmaž - na, pakalbėjom, išklausiau, dabar jau užteks. Hehe... :) Tokiais atvejais aš neguodžiu, o, geriausiu atveju, pasiūlau sarkastiškus pastebėjimus. Savotiškas mano silpnųjų engimas, šalinimasis ir sarkazmas veikia tarsi savotiški vaistai, kuriais aš bandau tuos silpnuosius "išgydyt" nuo jų silpnumo - tarsi nusikratyt tą kvailą požiūrį, kad "dabar jau viskas" arba kad "o Dievuli, kaip man nesiseka". Nes juk viskas prasideda nuo minčių, ar ne...? O kaip gali sektis, jeigu sąmonėje esi užprogramavęs nevykėlio programą ir nuolatos ja seki m?
Lengviausia yra pasiguost, sulaukt paguodos ir dar kartelį palinguot galva tvirtinant, kad "tas pasaulis toks neteisingas". Arba kad "tie žmonės - tokie asilai". Bet ar ne tam didūs dėdės rašo lozungų pilnas knygas, ištisos tautos jas skaito ir cituoja, kad įkvėptų, paguostų, pakeltų nukritusius ir paskatintų juos išdidžiai sutikti gyvenimo negandas hoho....? Bull shit... :)
TAIP. Žiauru, baisu ir negailestinga. Bet geriau nebūkit silpni. Nes tik stipriausi užkopė į Everestą, išskrido į mėnulį, padarė didžiausius atradimus ir užkariavo šalčiausias širdis. O juk mes tokie, ar ne...? HoHo. :)