Man kartais taip labai būna gaila žmonių.
Gaila visų tų valkatėlių, kurie trinasi aplink maximas ir kaulyja iš kitų centus.
Gaila visų neturčiukų vaikų, kurie ryte atsikėlę nežino, ar turės ką valgyt vakare.
Gaila tų, kurie neturi kojų ar rankų, nors vis viena atkakliai kabinasi į pasaulį.
Gaila tų, kuriems paprasčiausiai nesiseka.
O paskutiniu metu man ypač gaila tų, kurie pasiklydę savo gyvenimuose kaip kad kokie vorai savo tinkluose.
Gaila, ir nors tu ką.
Aš manau, kad tokia būsena - labai baisi. ir nors tik teoriškai ją išmanau, bet manau, kad kai tai, kaip gyveni, tai, ką veiki, tai, ką mėgsti ir tai, ką myli yra ne tai, ko iš tiesų nori. Sunku suprast....? Man irgi. Tik, spėju, tas nepasitenkinimo jausmas persismelkia į kiekvieną dieną, minutę, apraizgo kiekvieną mintį, kiekvieną norą ir kiekvieną žingsnį.
Kaip kad koks piktybinis vijoklis, skverbiasi į tolimiausias dvasios kerteles ir ... bujoja. Ir vis aidi kažkur pasąmonėj dviem žodžiais - ne tai, ne tai, ne taiiiii..... :)
Ir blogiausia yra tai, kad niekuo negali padėt. Atrodo, įsirioglintum į jų pasaulėlį, atsinešdama bent dalį savo laimingo gyvenimo, sutvarkytum įsisenėjusią netvarką, sudėliotum visus daiktus į vietas, nušluostytum dulkes, nukreiptum teisingas kryptis, išpuoštum visus kampus ir paliktum idealią tvarką.
Sako, kad pikčiausi žmonės yra tie, kurie nelaimingi. Ir tie, kuriems nesiseka. Niekada arba kartais, bet labai.
Bijau, kad yra tokių pasaulių, kurių išpuošimui ir sutvarkymui neužtektų viso gyvenimo laimės.
Tai vat ir gaila.
Dėl to.
Gaila visų tų valkatėlių, kurie trinasi aplink maximas ir kaulyja iš kitų centus.
Gaila visų neturčiukų vaikų, kurie ryte atsikėlę nežino, ar turės ką valgyt vakare.
Gaila tų, kurie neturi kojų ar rankų, nors vis viena atkakliai kabinasi į pasaulį.
Gaila tų, kuriems paprasčiausiai nesiseka.
O paskutiniu metu man ypač gaila tų, kurie pasiklydę savo gyvenimuose kaip kad kokie vorai savo tinkluose.
Gaila, ir nors tu ką.
Aš manau, kad tokia būsena - labai baisi. ir nors tik teoriškai ją išmanau, bet manau, kad kai tai, kaip gyveni, tai, ką veiki, tai, ką mėgsti ir tai, ką myli yra ne tai, ko iš tiesų nori. Sunku suprast....? Man irgi. Tik, spėju, tas nepasitenkinimo jausmas persismelkia į kiekvieną dieną, minutę, apraizgo kiekvieną mintį, kiekvieną norą ir kiekvieną žingsnį.
Kaip kad koks piktybinis vijoklis, skverbiasi į tolimiausias dvasios kerteles ir ... bujoja. Ir vis aidi kažkur pasąmonėj dviem žodžiais - ne tai, ne tai, ne taiiiii..... :)
Ir blogiausia yra tai, kad niekuo negali padėt. Atrodo, įsirioglintum į jų pasaulėlį, atsinešdama bent dalį savo laimingo gyvenimo, sutvarkytum įsisenėjusią netvarką, sudėliotum visus daiktus į vietas, nušluostytum dulkes, nukreiptum teisingas kryptis, išpuoštum visus kampus ir paliktum idealią tvarką.
Sako, kad pikčiausi žmonės yra tie, kurie nelaimingi. Ir tie, kuriems nesiseka. Niekada arba kartais, bet labai.
Bijau, kad yra tokių pasaulių, kurių išpuošimui ir sutvarkymui neužtektų viso gyvenimo laimės.
Tai vat ir gaila.
Dėl to.