Niekas nesikeičia. Atrodo laikas bėga nesustodamas, neužkliūdamas - viena tiesia tėkme, tarsi kokia upė. Nors ne, ne upė. Ši užkliūna už visokių kauburiukų, medžių, šakų, akmenų... O laikas neužkliūna už niekur. Lekia sau neskaičiuodamas nei akimirkų, nei dienų, nei nuotaikų, nei išgyvenimų. Jam vis viena, ar tu džiaugiesi, ar tau kažką skauda, ar kažko lauki, ar kaip tik, bijai sulaukt. Jo nedomina netgi tai, kad
tu visai dar nenori užaugt, baigt universitetą, palikt gimtąjį miestą ar išeit į pensiją. Nedomina ir tai, kad turi dar begalę nepabaigtų (o gal net nepradėtų) darbų, pareigų ir neišpildytų svajonių. Ir tai, kad tave domina, kas bus po daug daug metų.
Vienintelis dalykas, kuris guodžia yra tai, jog, kai atsisuki atgal, už savęs matai daugybę patyrimų, išgyvenimų, įvykių, žmonių ir atsitikimų, kuriuos, jeigu paverstum mažais akmenukais, galima būtų sumesti į milžinišką krūvą, kuri tau akivaizdžiai prieš pat nosį numestų faktą, jog tavo gyvenimas tikrai nėra toks beprasmis, kaip kad tau atrodo. Bet ką pasakyt tuomet tiems savigraužikams, kurie yra įsitikinę, jog toj ir anoj situacijoj galėjo pasielgt vienaip ar kitaip, bet ne taip, kaip pasielgė? Kad įstojo ne į tą specialybę, į kurią iš tiesų norėjo, kad vedė ne tą žmogų, kurį tikrai mylėjo, kad pasirinko ne širdžiai mielą, o pelningą darbą (arba atvirkščiai), kad pabijojo šokt su parašiutu iš lėktuvo, kad laiku nėjo pasitikrint sveikatos, kad atsisakė būt suviliotas vienos nakties romano ir dar daug daug dalykų? Ką į praeitį atsisukęs mato toks žmogus? Spėju kad aibę klaidų ir neteisingų sprendimų. Manau kad būtent dėl to tiek daug žmonių vyresni tampa piktais. Dėl to, kad visi tie neteisingi (anot jų sprendimai) nugula ant jų pečių kaip sunkiausia našta ir kasmet slegia vis sunkiau primindama apie save kiekvieną rytą. Ir dieną. Ir vakarą.
Dievaži, nėra žiauresnio dalyko pasaulio už bėgantį laiką.
tu visai dar nenori užaugt, baigt universitetą, palikt gimtąjį miestą ar išeit į pensiją. Nedomina ir tai, kad turi dar begalę nepabaigtų (o gal net nepradėtų) darbų, pareigų ir neišpildytų svajonių. Ir tai, kad tave domina, kas bus po daug daug metų.
Vienintelis dalykas, kuris guodžia yra tai, jog, kai atsisuki atgal, už savęs matai daugybę patyrimų, išgyvenimų, įvykių, žmonių ir atsitikimų, kuriuos, jeigu paverstum mažais akmenukais, galima būtų sumesti į milžinišką krūvą, kuri tau akivaizdžiai prieš pat nosį numestų faktą, jog tavo gyvenimas tikrai nėra toks beprasmis, kaip kad tau atrodo. Bet ką pasakyt tuomet tiems savigraužikams, kurie yra įsitikinę, jog toj ir anoj situacijoj galėjo pasielgt vienaip ar kitaip, bet ne taip, kaip pasielgė? Kad įstojo ne į tą specialybę, į kurią iš tiesų norėjo, kad vedė ne tą žmogų, kurį tikrai mylėjo, kad pasirinko ne širdžiai mielą, o pelningą darbą (arba atvirkščiai), kad pabijojo šokt su parašiutu iš lėktuvo, kad laiku nėjo pasitikrint sveikatos, kad atsisakė būt suviliotas vienos nakties romano ir dar daug daug dalykų? Ką į praeitį atsisukęs mato toks žmogus? Spėju kad aibę klaidų ir neteisingų sprendimų. Manau kad būtent dėl to tiek daug žmonių vyresni tampa piktais. Dėl to, kad visi tie neteisingi (anot jų sprendimai) nugula ant jų pečių kaip sunkiausia našta ir kasmet slegia vis sunkiau primindama apie save kiekvieną rytą. Ir dieną. Ir vakarą.
Dievaži, nėra žiauresnio dalyko pasaulio už bėgantį laiką.