Nu Dievaži, kartais būna tokių juodų dienų, kad kitokiu žodžei nei "nafig" jų paprasčiausiai nepavadinsi. Bandai knist savo lentynėles ieškodama bent žiupsnelio pozityvumo, bet niekur nepavyksta jo rast - o jeigu ir pavyksta, iškrapštyt į dienos šviesą būna praktiškai neįmanoma. Kartais visos to skirtingo kalibro nesėkmės ir nesėkmytės turi tokią bjaurią madą susivienyt į vieną didelę tamsų debesį ir užsisiundyt visos kartu. O tadaaaaa, ujjjjj, tik laikykis.... Neguodžia nieks - net karšta kava pakeliui į darbą (ji tokia karšta, kad nudegina lūpą), nei kažkur už sniego kalnų pasislėpęs pavasaris, nei balos, į kurias tekšteli vos išlipus iš automobilio. Ir visą dieną daiktai krenta iš rankų tarsi norėdami specialiai suerzinti ar galutinai išvest iš kantrybės. Ir net ta saulė išlindus atrodo tyčiojasi atvirai.
Ir tik tada, kai visos tos nesėkmės susikoncentruoja ir pasipila skruostais ašarų pavidalu supranti, kad šita diena jau tuoj tuoj baigsis ir ateis kita, gal daug geresnė, šviesesnė ir tiesiog ... kitokia. Kad visi siaubo filmai baigiasi, kad lietus nustoja lyjęs ir kad kiemas vieną dieną išsausėja nuo purvo ir balų. Ir kad paukščiai vėl, kaip ir kiekvieną pavasarį, grįš į namus. Ir kad sudegusį pyragą galima pakeist nauju, ir kad nepavykusį darbą perdaryt iš naujo, ir susiaurėjusią suknelę atnaujint tiesiog nusiperkant kitą. Ir kad yra toks stebuklingas daiktas kaip šokoladas, kuris stebuklingai kilsteli nukritusį laimės hormono lygį.
O kaip pataisyt dalykus, kurių negalima pakeist ar padaryt iš naujo...?
Tiesiog liūdna kartais. Atrodytų, kad viskas lyg ir gerai, bet kažkoks graužuliukas įsitaisęs kažkur krūtinėj ir net nejuda. Būna Jums taip? Man - retkarčiais. Aišku, tada sveikiausia šaukt, pykt, apkaltint ką nors ir tada, kaip arbatinukui nuleidus garą, su palengvėjimu atsidūst.
O ką daryt, kai apkaltint nėra ką...? Nebent Dievulį, kad ėmė ir sukūrė tokius sudėtingus gyvenimus, o pats sėdi sau ant debesėlio ir švilpaudamas stebi mūsų juokingas pastangas apverst nusistovėjusią pasaulio tvarką. Damn.
Bet matyt tam ir sugalvoti tie nukritimai, kad kasdienybėj nebūtų viskas vien tik tai gerai, ar ne...? Nes juk taip vėlgi būtų nebeįdomu.
Labanakt.
Ir tik tada, kai visos tos nesėkmės susikoncentruoja ir pasipila skruostais ašarų pavidalu supranti, kad šita diena jau tuoj tuoj baigsis ir ateis kita, gal daug geresnė, šviesesnė ir tiesiog ... kitokia. Kad visi siaubo filmai baigiasi, kad lietus nustoja lyjęs ir kad kiemas vieną dieną išsausėja nuo purvo ir balų. Ir kad paukščiai vėl, kaip ir kiekvieną pavasarį, grįš į namus. Ir kad sudegusį pyragą galima pakeist nauju, ir kad nepavykusį darbą perdaryt iš naujo, ir susiaurėjusią suknelę atnaujint tiesiog nusiperkant kitą. Ir kad yra toks stebuklingas daiktas kaip šokoladas, kuris stebuklingai kilsteli nukritusį laimės hormono lygį.
O kaip pataisyt dalykus, kurių negalima pakeist ar padaryt iš naujo...?
Tiesiog liūdna kartais. Atrodytų, kad viskas lyg ir gerai, bet kažkoks graužuliukas įsitaisęs kažkur krūtinėj ir net nejuda. Būna Jums taip? Man - retkarčiais. Aišku, tada sveikiausia šaukt, pykt, apkaltint ką nors ir tada, kaip arbatinukui nuleidus garą, su palengvėjimu atsidūst.
O ką daryt, kai apkaltint nėra ką...? Nebent Dievulį, kad ėmė ir sukūrė tokius sudėtingus gyvenimus, o pats sėdi sau ant debesėlio ir švilpaudamas stebi mūsų juokingas pastangas apverst nusistovėjusią pasaulio tvarką. Damn.
Bet matyt tam ir sugalvoti tie nukritimai, kad kasdienybėj nebūtų viskas vien tik tai gerai, ar ne...? Nes juk taip vėlgi būtų nebeįdomu.
Labanakt.