Kartais man atrodo, kad pasaulis sukasi kažkaip aplenkdamas mane. Visi skuba, bėga, kažką veikia.
Atrodo tą patį darau ir aš - diena praeina net nestabtelėdama, bet jai praėjus man atrodo, kad visiškai nieko nenuveikiau. Vienu metu net naktis, atrodo, trukdavo vos kelias akimirkas - tik spėji užmerkt akis, o štai, žiūrėk jau rytas. Mėgstu naktį pabust kelis kartus - tam, kad įsitikinčiau, jog už lango vis dar - naktis, kad dar turiu kelias valandas (ar bent keliolika minučių) iki tol, kol reikės keltis.
Kažkoks keistas metas. Tarsi gaudytum spalvotą kaspiną kažkur laukuose ir vis negalėtum jo pagaut. Arba siektum ranka raudonšonio obuolio, kuris kaba ant aukščiausios šakelės. Atrodo kažką veiki, bet apčiuopiamo rezultato nėra - kaspinas nesugaunamas plaikstosi pievoj, o obuolys sau ir toliau kaba ant šakos, ignoruodamas visas tavo pastangas.
Vakar sesė pasakojo, kad jos viena draugė nusprendė padėt vienam mažam berniukui, kuris neturi galimybės turėt tai, ką turi kiti. Kiekvieną mėnesį ji mokės to berniuko mokyklai už tai, kad jis galėtų lankyt futbolo treniruotes. Garbės žodis, kartais žmonių gerumas žudo.
Mano mama apsilankius pas mus kartais padaro reviziją po mano spintą - tada mes abi išmėtom visus mano rūbus po kambarį ir dėliojam juos į tris krūvas. Pirmojoj dažniausiai būna tie, kurie geri. Antroj - blogi. Trečioj - tie, kurie skirti atidavimui. Pastaruosius mama gražiai sudeda į krūvelę ir vežasi į namus. Ten atiduoda vienai moteriai, kurios kartu su dukra gan varganai gyvena. Man kartais būna net gėda atiduot tuos senus, nebenešiojamus drabužius. Bet mama sakė, kad ta moteris labai jais džiaugiasi. Ir dėkoja. Mama visada drabužius ir maistą išmeta gražiai sudėjus - jinai sako, kad nežinai, kas juos paims ir kam jie bus reikalingi.
Ką reiškia gyvent taip, kad kiekvieną dieną balansuoji ties išlikimo riba...? Ar tie žmonės jaučia, kad pasaulis visgi sukasi....? Kad kažkur vyksta didžiuliai moksliai išradimai, keliamos prabangios puotos, kad keliaujama nuosavais lėktuvais ir traukiniais...? O gal, kaip tik, kiekvieną rytą pabudę jie dėkoja Dievuliui už dar vieną rytą ir nuoširdžiai įvertina tai, ką šiandien turi?
Et, aš taip pavargstu kartais nuo tų gigantomanų. O, tu važinėji su opel'iu? Kamon.... Tavo puodai iš Maximos? Tu neturi Zepter???? O MY GOD! Tu neatostogauji Tailande ar Ispanijoj...? Tavo treningai - ne NIKE...? Aijjjj.... :)
Iš va tokių vat nesąmonių ir atsiranda jausmas, kad tas pasaulis sukasi kažkaip praleisdamas tave. Paklausai vieną istoriją, paklausai kitą ir nejučiom pagalvoji, kad, bliamba, bet aš gyvenu taip gerai.... :).
***
Kažkada su vyru laukėm draugo - taip žiauriai užsimaniau kolos, o šalia buvo tik apšnerkštas kioskelis. Eilėj už manęs stovėjo du vyrai. Susimokėjau už savo gėrimą ir, kol krapščiau centus, vyrukai pardavėjos paprašė butelio alaus. Betgi bėdelė - pats pigiausias variantas kainavo trsidešimt centų daugiau, nei kad jie jų turėjo. Įsivyravo nejauki tyla ir, kai jie jau buvo benueinantys, aš daviau jiems berods litą. Taip, taip, baisus dalykas - remiu alkoholikus, skatinu alkoholizmą ir degradavimus, bet, sakykit Jūs man ką norit - jau seniai į mane niekas nėra žiūrėjęs tokio dydžio ir tokiom dėkingom akim! Tą akimirką tas varganas litas tiem bomželiams atstojo viso pasaulio turtus. Ir tą akimirką nebuvo laimingesnių už juos.
Atrodo tą patį darau ir aš - diena praeina net nestabtelėdama, bet jai praėjus man atrodo, kad visiškai nieko nenuveikiau. Vienu metu net naktis, atrodo, trukdavo vos kelias akimirkas - tik spėji užmerkt akis, o štai, žiūrėk jau rytas. Mėgstu naktį pabust kelis kartus - tam, kad įsitikinčiau, jog už lango vis dar - naktis, kad dar turiu kelias valandas (ar bent keliolika minučių) iki tol, kol reikės keltis.
Kažkoks keistas metas. Tarsi gaudytum spalvotą kaspiną kažkur laukuose ir vis negalėtum jo pagaut. Arba siektum ranka raudonšonio obuolio, kuris kaba ant aukščiausios šakelės. Atrodo kažką veiki, bet apčiuopiamo rezultato nėra - kaspinas nesugaunamas plaikstosi pievoj, o obuolys sau ir toliau kaba ant šakos, ignoruodamas visas tavo pastangas.
Vakar sesė pasakojo, kad jos viena draugė nusprendė padėt vienam mažam berniukui, kuris neturi galimybės turėt tai, ką turi kiti. Kiekvieną mėnesį ji mokės to berniuko mokyklai už tai, kad jis galėtų lankyt futbolo treniruotes. Garbės žodis, kartais žmonių gerumas žudo.
Mano mama apsilankius pas mus kartais padaro reviziją po mano spintą - tada mes abi išmėtom visus mano rūbus po kambarį ir dėliojam juos į tris krūvas. Pirmojoj dažniausiai būna tie, kurie geri. Antroj - blogi. Trečioj - tie, kurie skirti atidavimui. Pastaruosius mama gražiai sudeda į krūvelę ir vežasi į namus. Ten atiduoda vienai moteriai, kurios kartu su dukra gan varganai gyvena. Man kartais būna net gėda atiduot tuos senus, nebenešiojamus drabužius. Bet mama sakė, kad ta moteris labai jais džiaugiasi. Ir dėkoja. Mama visada drabužius ir maistą išmeta gražiai sudėjus - jinai sako, kad nežinai, kas juos paims ir kam jie bus reikalingi.
Ką reiškia gyvent taip, kad kiekvieną dieną balansuoji ties išlikimo riba...? Ar tie žmonės jaučia, kad pasaulis visgi sukasi....? Kad kažkur vyksta didžiuliai moksliai išradimai, keliamos prabangios puotos, kad keliaujama nuosavais lėktuvais ir traukiniais...? O gal, kaip tik, kiekvieną rytą pabudę jie dėkoja Dievuliui už dar vieną rytą ir nuoširdžiai įvertina tai, ką šiandien turi?
Et, aš taip pavargstu kartais nuo tų gigantomanų. O, tu važinėji su opel'iu? Kamon.... Tavo puodai iš Maximos? Tu neturi Zepter???? O MY GOD! Tu neatostogauji Tailande ar Ispanijoj...? Tavo treningai - ne NIKE...? Aijjjj.... :)
Iš va tokių vat nesąmonių ir atsiranda jausmas, kad tas pasaulis sukasi kažkaip praleisdamas tave. Paklausai vieną istoriją, paklausai kitą ir nejučiom pagalvoji, kad, bliamba, bet aš gyvenu taip gerai.... :).
***
Kažkada su vyru laukėm draugo - taip žiauriai užsimaniau kolos, o šalia buvo tik apšnerkštas kioskelis. Eilėj už manęs stovėjo du vyrai. Susimokėjau už savo gėrimą ir, kol krapščiau centus, vyrukai pardavėjos paprašė butelio alaus. Betgi bėdelė - pats pigiausias variantas kainavo trsidešimt centų daugiau, nei kad jie jų turėjo. Įsivyravo nejauki tyla ir, kai jie jau buvo benueinantys, aš daviau jiems berods litą. Taip, taip, baisus dalykas - remiu alkoholikus, skatinu alkoholizmą ir degradavimus, bet, sakykit Jūs man ką norit - jau seniai į mane niekas nėra žiūrėjęs tokio dydžio ir tokiom dėkingom akim! Tą akimirką tas varganas litas tiem bomželiams atstojo viso pasaulio turtus. Ir tą akimirką nebuvo laimingesnių už juos.