Kartais būna tokių keistų dienų. Sudėtingai keistų, sakyčiau.
Atrodo ryte atsikeli, kažką darai, ruošiesi, viskas lyg ir tvarkelėje, o vat po darbų grįžti namo vos vilkdamas kojeles. Ir toks vaizdas, kad kūnas bėga prieky, o dūšelė velkasi kažkur iš paskos. Maža to, galva atrodo prikimšta visokių visokiausių minčių, kurios veržiasi pro akis, ausis ir lūpas ir net padėjus galvą ant pagalvės jos kristalizuojasi į visokius paikus vaizdinius ir šmėkščioja prieš akis įvairiais pavidalais. Kaip kokiam siaubo filme.
Tokią susijaukusią netvarką smegenuose ir kūne man dažniausiai sukelia žmonės. Heh, visai netikėta, ar ne? Tiksliau gal ne tiek patys žmonės, kiek tam tikri įvykiai ar nutikimai, kuriais jie pasidalija su manim. Jeigu tie pasakojimai sukelia dviprasmiškus jausmus, tada pasidaro visiška makalynė, ko pasekmė ir yra visiškas sistemos išsiderinimas. Vis per kituuuussss :))))). Vis kalu sau į galvą, kad aš - savanaudė egoistė, kurios nedomina kitų nesėkmės. Pasirodo nė velnio. Iš savo AA močiutės paveldėjau empatijos jausmą - kažkada atrodė nesuprantamas jos gebėjimas kitų nesėkmes priimt už gryną pinigą. O dabar pati elgiuosi lygiai taip pat.
Kartais, atrodo, visai net nenoriu nervintis - išklausai, pakraipai galvą ir eini sau daryt visokių darbų. Bet kur tau - klausai klausai, prisirenki visokių sudėtingų minčių, kurios vėliau iššaukia dar kitas ir - wuolia - grįžti namo tempdama iš paskos visą bagažą sudėtingų klausimų ir sudėtingesnių atsakymų.
Nepatinka.
Praeitą savaitę vieną naktį nesudėjau bluosto dėl to, kad perskaičiau vienos mergaitės gyvenimo istoriją - tiksliau pasakojimą apie tai, kaip baisiai susiklosto žmonių gyvenimai. Pradedant skurdu, ligom, nesėkmėm, artimųjų mirtim ir baigiant draugų išdavystėm. Priešnaktinį galvojimą pradėjau tuo, kad bandžiau įsivaizduot, kokia ta mergaitė nelaiminga ir ką reiškia gyvenime neturėt nė vieno artimo žmogaus. Tada dar pradėjau galvot apie visus tokius nelaimėlius, dar apie skurstančius, sergančius. Galop, standartiškai, apie šeimininkų neturinčius ir alkanus gyvūnus lauke (heh, dėl ko apie juos - neklauskit. Visada liūdnas mintis užbaigiu kaip tik tokiom - sakau, tie empatija paremti išgyvenimai turi nepaprastą savybę daugintis it kokie pakvaišę triušiai :)) O mintys apie nelaimingus gyvūnus mane išvis labai labai liūdina.
Žodžiu.
Kartais jaučiuosi kaip kokia kempinė, kuri kaip vandenį sugeria kitų neigiamas emocijas. Sakyčiau, bloga savybė. O gal kaip tik - ne? Gal mane reikėtų įrašyt į Raudoną knygą kaip nacionalinę vertybę nūdienos pasauly? Ha ha :))
Visi mes kartais išsirikiuojam ir išsiderinam. Dažniausiai dėl skirtingų dalykų. Sakau MB: "Kas tave išveda iš pusiausvyros?". Jis atsako man: "Tu, kai tokiais klausimais trukdai man žaist turnyrą" ha ha :))). Bet aš tyliai pasėdžiu, kol jisai atsilaisvina ir mes ilgai ilgai kalbam apie visokius dalykus. Ir ką jam, vargšeliui, padaryt, kai jo sužadėtinė - per ne lyg (tas žodis rašomas kartu ar atskirai??? :))) emocionali būtybė...? Labai emocionali....? Labai labai emocionali....? :)
Labanakt.
Atrodo ryte atsikeli, kažką darai, ruošiesi, viskas lyg ir tvarkelėje, o vat po darbų grįžti namo vos vilkdamas kojeles. Ir toks vaizdas, kad kūnas bėga prieky, o dūšelė velkasi kažkur iš paskos. Maža to, galva atrodo prikimšta visokių visokiausių minčių, kurios veržiasi pro akis, ausis ir lūpas ir net padėjus galvą ant pagalvės jos kristalizuojasi į visokius paikus vaizdinius ir šmėkščioja prieš akis įvairiais pavidalais. Kaip kokiam siaubo filme.
Tokią susijaukusią netvarką smegenuose ir kūne man dažniausiai sukelia žmonės. Heh, visai netikėta, ar ne? Tiksliau gal ne tiek patys žmonės, kiek tam tikri įvykiai ar nutikimai, kuriais jie pasidalija su manim. Jeigu tie pasakojimai sukelia dviprasmiškus jausmus, tada pasidaro visiška makalynė, ko pasekmė ir yra visiškas sistemos išsiderinimas. Vis per kituuuussss :))))). Vis kalu sau į galvą, kad aš - savanaudė egoistė, kurios nedomina kitų nesėkmės. Pasirodo nė velnio. Iš savo AA močiutės paveldėjau empatijos jausmą - kažkada atrodė nesuprantamas jos gebėjimas kitų nesėkmes priimt už gryną pinigą. O dabar pati elgiuosi lygiai taip pat.
Kartais, atrodo, visai net nenoriu nervintis - išklausai, pakraipai galvą ir eini sau daryt visokių darbų. Bet kur tau - klausai klausai, prisirenki visokių sudėtingų minčių, kurios vėliau iššaukia dar kitas ir - wuolia - grįžti namo tempdama iš paskos visą bagažą sudėtingų klausimų ir sudėtingesnių atsakymų.
Nepatinka.
Praeitą savaitę vieną naktį nesudėjau bluosto dėl to, kad perskaičiau vienos mergaitės gyvenimo istoriją - tiksliau pasakojimą apie tai, kaip baisiai susiklosto žmonių gyvenimai. Pradedant skurdu, ligom, nesėkmėm, artimųjų mirtim ir baigiant draugų išdavystėm. Priešnaktinį galvojimą pradėjau tuo, kad bandžiau įsivaizduot, kokia ta mergaitė nelaiminga ir ką reiškia gyvenime neturėt nė vieno artimo žmogaus. Tada dar pradėjau galvot apie visus tokius nelaimėlius, dar apie skurstančius, sergančius. Galop, standartiškai, apie šeimininkų neturinčius ir alkanus gyvūnus lauke (heh, dėl ko apie juos - neklauskit. Visada liūdnas mintis užbaigiu kaip tik tokiom - sakau, tie empatija paremti išgyvenimai turi nepaprastą savybę daugintis it kokie pakvaišę triušiai :)) O mintys apie nelaimingus gyvūnus mane išvis labai labai liūdina.
Žodžiu.
Kartais jaučiuosi kaip kokia kempinė, kuri kaip vandenį sugeria kitų neigiamas emocijas. Sakyčiau, bloga savybė. O gal kaip tik - ne? Gal mane reikėtų įrašyt į Raudoną knygą kaip nacionalinę vertybę nūdienos pasauly? Ha ha :))
Visi mes kartais išsirikiuojam ir išsiderinam. Dažniausiai dėl skirtingų dalykų. Sakau MB: "Kas tave išveda iš pusiausvyros?". Jis atsako man: "Tu, kai tokiais klausimais trukdai man žaist turnyrą" ha ha :))). Bet aš tyliai pasėdžiu, kol jisai atsilaisvina ir mes ilgai ilgai kalbam apie visokius dalykus. Ir ką jam, vargšeliui, padaryt, kai jo sužadėtinė - per ne lyg (tas žodis rašomas kartu ar atskirai??? :))) emocionali būtybė...? Labai emocionali....? Labai labai emocionali....? :)
Labanakt.