Kodėl gan dažnai tokios uždraustos meilės istorijos baigiasi tuo, kad vienas iš tos istorijos dalyvių grįžta į šeimą lyg niekur nieko, atsigauna ir bujoja toliau? O kitas, kaip taisyklė, įsileidžia į savo kasdienybę nesėkmes, pyktį ir paprasčiausiai užsikoduoja būt nelaimingam, nors tai gaunasi ir savaime? Nauji, aistros pripildyti jausmai sususuka protą, priverčia atsisakyt ilgai puoselėtų idealų ir vertybių, paviešina kasdienybės rūstumą ir įprastos aplinkos trūkumus ir priverčia imt gailėtis savęs. Nes jis juk sakė - "tu ypatinga". O iš aplinkinių jau seniai to negirdėjai... Ir dar sakė, kad tavo akys - kaip migdolai. Na ar gali toks žmogus meluot....? Ne, žinoma, kad negali, tai - tikra tiesa, tik, bėda, pasikartojanti vis skirtingoms mergaitėms. Patys didžiausi melai slepiasi sumaniai nucukruotose žodeliuose, kuriuos iššaukia noras patirt kažką naujo.
Tai taip išeina kad tie, nuotykių ieškotojai, nesitikėdami visą gyvenimą besitęsiančios tikrų jausmų istorijos ir laimingų gyvenimų, savo jausmus, konkrečiai, meilę, paprasčiausiai išnuomoja neribotam laikui žmogui, kuriam tuo metu jos norisi? Nes juk jos jie turi tiek daug, kad gali dalytis, mainais prašydami tiek nedaug. Juk jeigu nesipriešini - vadinasi to nori ir tu, ar ne?
Yra ir kitokių istorijų. Su kitokiom pabaigom. Kai abu, tiek nuomotojas, tiek nuomininkas, gyvena ilgai ir laimingai, atsisakę prieš tai gyvento ramaus ir įprasto gyvenimo. Bet juk tik pasakos baigiasi laimingai, ar ne...? :)
Negalima būt tokiam savanaudžiui, mielas drauge. Negalima. Visi mes klystam ir darom klaidų, bet klaidos, kurios tam tikra prasme paveikia kito žmogaus gyvenimą ir pasuką jį klastinga tėkme ir nepateisinamos. Taip, aš suprantu, kad tu suklydai, akimirkom net negalvojai, kad tas dvikojis uraganas mielu veideliu tiesiog užkūrė ugnį tavy ir tu paprasčiausiai buvai bejėgis jai atsispirt. Mes visi turim tam tikrų polinkių ir priklausomybių, kuriom nori nenori negalim atsispirt - kurios retkarčiais išbraukia žodžius "galiu atsilaikyt" iš tavo žodyno ir stumteli tave į vieną ar kitą pusę, ir tu paprasčiausiai nesugebi nusigręžt ir eit šalin.
Bet dar niekas nenugyveno gyvenimo neklysdamas. Niekas.
Jeigu būtų viena, nuosekli teisingo ir neklystančio žmogaus gyvenimo taisyklė, tai visi jos ir laikytųsi. Ir tada vėl būtų neįdomu. Nes juk nuotykiai ir siekis patirt kažką naujo ir veda mus pirmyn, nemanai...?