Ta diena atėjo. Tiesiog ryte pakilo saulė ir nušvietė naujos šeimos gyvenimą. Taip tiesiog paprastai, nuskambėjus vieninteliam žodžiui bažnyčioj "TAIP", būriai angelų ten kažkur aukštai ėmė sukt ratus iš laimės, žymėdami dar vieną pliusiuką prie amžinam gyvenimui kartu pasiryžusių žmonių. Kelias iki altoriaus mūsų atveju buvo ganėtinai ilgas - prisireikė netgi šešerių metų, kad, apsupti pačių mylimiausių žmonių, stebimi visų tų angelų ir paties aukščiausio, žiūrėdami vienas į kitą pradėtumėm būti ne "tu" ir "aš", o "mes".
Juokinga - juk visada buvom ta pora, kuri atkakliai neigė vestuvių stebuklą ir viešai šaipėsi iš tų, kuriems vestuvės kažką pakeičia. Juk kartu gyvenom iki to, na ir kas gali pasikeist? Bet apie tai vėliau. Pirmiausia - apie patį ėjimą link tos Didžiosios dienos. Niekada, niekada nebūčiau pagalvojus, kad laikas prieš vestuves būna toks įtemptas ir sunkus. Dauguma tų problemų šiandien skamba juokingai, tačiau tuo metu net ir kaspinėlių spalva ar ne tos formos vėliavėlės gali išvest iš proto! Blogiausia yra tai, kad akimirkom net nesupranti, ko nerviniesi - ar dėl pačių vestuvių, ar dėl to, kad dvejoji, ar dėl pačios šventės. Vieną vakarą, iki didžiosios dienos manęs būsimas vyras net paklausė, ar aš tikrai nedvejoju dėl pasirinkimo būt jo žmona. Ir žinot, aš tylėjau neturėdama ką pasakyt. Va tą akimirką aš ir gavau atsakymus į visas savo dvejones - jis nešaukė, nesupyko, nesusinervino, o ramiai paklausė kodėl ir kas man neduoda ramybės. Ir aš pasakiau, kas ne taip, kas blogai, o kas gerai ar šiaip sau. Kas gąsdina, kas neramina, kas veda iš kantrybės. O jis ramiai išklausė ir atrėmė visas mano nervines psichozes tokiais argumentais, kad vėl supratau pasirinkus geriau nei teisingai. Nežinau ką tos vestuvės padaro su nuotakos smegenim, bet jos pradeda kelt tokius sudėtingus klausimus ir problemas, kad akimirką nustumi vestuvių džiaugsmą kažkur šalin ir pasijauti visų pasaulio bėdų centru. Tarytum prieš tave pultas su mygtuku ir jo paspaudimas lemia milijonų tautų gyvenimus. Nežinau nuo ko tai priklauso - gal pagal tai, ką kiekvienai moteriai reiškia vestuvės? Tarkime, pas mus giminėj yra gal pora atvejų skyrybų, ir aš nuo vaikystės esu pripratusi prie to, jog jau jeigu tuokiesi - tai visam gyvenimui. O skyrybos prilygsta jeigu ne pasaulio, tai gyvenimo pabaigai tikrai. Tai kaip dabar žinot, ar pasirinkdamas nesuklysi? Nes juk būti išsiskyrusia moterim baisiau nei kad baisu. O vyras ramiai sako - bet juk negali žinot, kas bus? Jeigu žinotum, neitum, nedarytum, negalvotum. Bet juk kai nežinai, tai ir darai? Jeigu yra meilė, yra jausmai, juk turi būt gerai? Žiūriu į jo akis ir matau - nemeluoja... :) Apsikabini ir pagalvoji kaip gera. Pamažu sklaidosi kažkokios baimės, vietoj jų į sielą grįžta ramybė.
Ir ta diena išaušo. Visada, galvodama apie ją, buvau įsitikinus, kad aš verksiu. Raudosiu tiesiog kruvinom ašarom, kadangi visose vestuvėse taip darau. Man būna liūdna iki begalybės, gražu iki graudumo ir ... miela. Bet per savo didžiąją dieną viskas būna kitaip. Ta diena nuo pat ryto būna ypatinga. Ypatingas žvilgsnis, kuriuo žvelgi į save veidrody, įpatingi judesiai, gestai, balsas. Net visi aplinkiniai į tave žiūri kitaip, nes tu spinduliuoji kažkokį keistą ramumą. Aš ir buvau rami. Rami, kol ryte viešbuty valgiau pusryčius ir padavėjos ragino stiprintis, nes reikės daug jėgų. Rami, kol važiavau pas visažistę ir klausiau, kaip kepykloj neranda mūsų torto. Rami, kol ruošiausi ir važiavom į bažnyčią. Ramybė baigėsi, kai su tėčiu skambant Mendelsono maršui įžengėm į bažnyčią. Keistas jausmas - prasideda kažkur ties smegenim ir, tarsi ledinio vandens purslai, pasklinda po visą visą kūną, kur nuaidi virpuliu ir nenusakoma baime. Pradeda virpėt rankos ir net paaiškint negali kodėl... Kelias iki altoriaus prilygsta milijonams kilometrų, kuriuos nuėjęs akimirką pasimeti ir nežinai ką daryt. Gerklę užspaudžia kažkokie nerviniai impulsai ir pajauti, kad tokioj būsenoj negalėtum išspaust nė menkiausios ašaros. Visa bažnyčios atmosfera, kunigo ramybė, aplinkinių žmonių šypsenos, virpančios rankos, visa ta erdė susilieja ir pasijauti it mažytė dalelė, apsupta didžiulės, galingos jėgos ir blaškoma joje tarsi šapelis. Ir staiga - bumpt - viskas dingsta, išnyksta, nustoja egzistavę - JIS paima už rankos ir užlieja nesuvokiama, palaiminga ramybė. Ta akimirka - nenusakoma žodžiais, nenusakoma eilėmis ar dainomis. Tu žiūri į jį ir vėl ir vėl įsimyli iš naujo, vėl atrandi kažką paslaptingo ir naujo tam žmogui, kuris po kelių akimirkų ištaria lemtingą TAIP ir viskas, kas iki tol buvo "tavo" ar "mano", virsta "mūsų".
Po vestuvių praėjo jau dvi svaitės, o JIS man vis dar ruošia savaitgalinius pusryčius. Retkarčiais pastebiu, kai sukioja savo žiedą ant piršto ir šypsosi. Pagaunu ir save meiliai žvelgiant į jį galvojant, kad šis gražuolis - mano vyras. Aplinkui mane - begalės cinikų, kurie tvirtina, jog tas meilės kupinas laikotarpis - laikinas ir kad jis ilgai netruks. O aš naivi - tikiu pasakom, tikiu ir tuo, kad mums amžinai bus gera kartu. Tikiu. Ir ką Jūs man....? :)
Mes vis dar skraidom savo susikurtam pasaulėly, kuriam telpa tik JIS ir aš. Ir dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga, tokia tvirta. Vestuvės sudėlioja viską į savo vietas, atsako į visus neatsakytus klausimus, susieja tave su kitu žmogum ir tu supranti, kad daugiau niekada nebebūsi vienas.
Nes JIS šalia, nes JIS kartu.
Nes nuo šiol MES.
Ir tik MES.
Juokinga - juk visada buvom ta pora, kuri atkakliai neigė vestuvių stebuklą ir viešai šaipėsi iš tų, kuriems vestuvės kažką pakeičia. Juk kartu gyvenom iki to, na ir kas gali pasikeist? Bet apie tai vėliau. Pirmiausia - apie patį ėjimą link tos Didžiosios dienos. Niekada, niekada nebūčiau pagalvojus, kad laikas prieš vestuves būna toks įtemptas ir sunkus. Dauguma tų problemų šiandien skamba juokingai, tačiau tuo metu net ir kaspinėlių spalva ar ne tos formos vėliavėlės gali išvest iš proto! Blogiausia yra tai, kad akimirkom net nesupranti, ko nerviniesi - ar dėl pačių vestuvių, ar dėl to, kad dvejoji, ar dėl pačios šventės. Vieną vakarą, iki didžiosios dienos manęs būsimas vyras net paklausė, ar aš tikrai nedvejoju dėl pasirinkimo būt jo žmona. Ir žinot, aš tylėjau neturėdama ką pasakyt. Va tą akimirką aš ir gavau atsakymus į visas savo dvejones - jis nešaukė, nesupyko, nesusinervino, o ramiai paklausė kodėl ir kas man neduoda ramybės. Ir aš pasakiau, kas ne taip, kas blogai, o kas gerai ar šiaip sau. Kas gąsdina, kas neramina, kas veda iš kantrybės. O jis ramiai išklausė ir atrėmė visas mano nervines psichozes tokiais argumentais, kad vėl supratau pasirinkus geriau nei teisingai. Nežinau ką tos vestuvės padaro su nuotakos smegenim, bet jos pradeda kelt tokius sudėtingus klausimus ir problemas, kad akimirką nustumi vestuvių džiaugsmą kažkur šalin ir pasijauti visų pasaulio bėdų centru. Tarytum prieš tave pultas su mygtuku ir jo paspaudimas lemia milijonų tautų gyvenimus. Nežinau nuo ko tai priklauso - gal pagal tai, ką kiekvienai moteriai reiškia vestuvės? Tarkime, pas mus giminėj yra gal pora atvejų skyrybų, ir aš nuo vaikystės esu pripratusi prie to, jog jau jeigu tuokiesi - tai visam gyvenimui. O skyrybos prilygsta jeigu ne pasaulio, tai gyvenimo pabaigai tikrai. Tai kaip dabar žinot, ar pasirinkdamas nesuklysi? Nes juk būti išsiskyrusia moterim baisiau nei kad baisu. O vyras ramiai sako - bet juk negali žinot, kas bus? Jeigu žinotum, neitum, nedarytum, negalvotum. Bet juk kai nežinai, tai ir darai? Jeigu yra meilė, yra jausmai, juk turi būt gerai? Žiūriu į jo akis ir matau - nemeluoja... :) Apsikabini ir pagalvoji kaip gera. Pamažu sklaidosi kažkokios baimės, vietoj jų į sielą grįžta ramybė.
Ir ta diena išaušo. Visada, galvodama apie ją, buvau įsitikinus, kad aš verksiu. Raudosiu tiesiog kruvinom ašarom, kadangi visose vestuvėse taip darau. Man būna liūdna iki begalybės, gražu iki graudumo ir ... miela. Bet per savo didžiąją dieną viskas būna kitaip. Ta diena nuo pat ryto būna ypatinga. Ypatingas žvilgsnis, kuriuo žvelgi į save veidrody, įpatingi judesiai, gestai, balsas. Net visi aplinkiniai į tave žiūri kitaip, nes tu spinduliuoji kažkokį keistą ramumą. Aš ir buvau rami. Rami, kol ryte viešbuty valgiau pusryčius ir padavėjos ragino stiprintis, nes reikės daug jėgų. Rami, kol važiavau pas visažistę ir klausiau, kaip kepykloj neranda mūsų torto. Rami, kol ruošiausi ir važiavom į bažnyčią. Ramybė baigėsi, kai su tėčiu skambant Mendelsono maršui įžengėm į bažnyčią. Keistas jausmas - prasideda kažkur ties smegenim ir, tarsi ledinio vandens purslai, pasklinda po visą visą kūną, kur nuaidi virpuliu ir nenusakoma baime. Pradeda virpėt rankos ir net paaiškint negali kodėl... Kelias iki altoriaus prilygsta milijonams kilometrų, kuriuos nuėjęs akimirką pasimeti ir nežinai ką daryt. Gerklę užspaudžia kažkokie nerviniai impulsai ir pajauti, kad tokioj būsenoj negalėtum išspaust nė menkiausios ašaros. Visa bažnyčios atmosfera, kunigo ramybė, aplinkinių žmonių šypsenos, virpančios rankos, visa ta erdė susilieja ir pasijauti it mažytė dalelė, apsupta didžiulės, galingos jėgos ir blaškoma joje tarsi šapelis. Ir staiga - bumpt - viskas dingsta, išnyksta, nustoja egzistavę - JIS paima už rankos ir užlieja nesuvokiama, palaiminga ramybė. Ta akimirka - nenusakoma žodžiais, nenusakoma eilėmis ar dainomis. Tu žiūri į jį ir vėl ir vėl įsimyli iš naujo, vėl atrandi kažką paslaptingo ir naujo tam žmogui, kuris po kelių akimirkų ištaria lemtingą TAIP ir viskas, kas iki tol buvo "tavo" ar "mano", virsta "mūsų".
Po vestuvių praėjo jau dvi svaitės, o JIS man vis dar ruošia savaitgalinius pusryčius. Retkarčiais pastebiu, kai sukioja savo žiedą ant piršto ir šypsosi. Pagaunu ir save meiliai žvelgiant į jį galvojant, kad šis gražuolis - mano vyras. Aplinkui mane - begalės cinikų, kurie tvirtina, jog tas meilės kupinas laikotarpis - laikinas ir kad jis ilgai netruks. O aš naivi - tikiu pasakom, tikiu ir tuo, kad mums amžinai bus gera kartu. Tikiu. Ir ką Jūs man....? :)
Mes vis dar skraidom savo susikurtam pasaulėly, kuriam telpa tik JIS ir aš. Ir dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga, tokia tvirta. Vestuvės sudėlioja viską į savo vietas, atsako į visus neatsakytus klausimus, susieja tave su kitu žmogum ir tu supranti, kad daugiau niekada nebebūsi vienas.
Nes JIS šalia, nes JIS kartu.
Nes nuo šiol MES.
Ir tik MES.